Bus griaunama vos kelinta užtvanka Lietuvoje. Estija skaičiuoja virš 120
Pasaulio upes vienija bendras tikslas – tėkmė. Panašiai, kaip žmogaus kūną raizgo kraujagyslių tinklas, pasaulio upių vanduo taip pat priklauso vienam, Žemės, organizmui. Tad ir kalbėdami apie jo sveikatą turime vertinti visumą, o ne fragmentus. Nes gamtoje sienos neegzistuoja. Tačiau egzistuoja dėsniai, kurie be išimties ir išlygų veikia visus. Šį kartą apie upes.
Visos upės teka. Ar tikrai?
2020 m. ES finansuojamas AMBER projektas vien Europos upėse suskaičiavo daugiau nei milijoną įvairiausių žmogaus sukurtų kliūčių, užtvankų. Tai reiškia, kad beveik kiekviename upės kilometre yra bent viena kliūtis (0,74 kliūties/ km., – aut. pastaba). Tikras kliūčių ruožas, turint omeny, kad upių tinklas – vienas svarbiausiųjų biologinės įvairovės kelių. Kas nutinka užtvenkus upę? Sutrinka natūrali žuvų ir kitų vandens organizmų migracija, ekosistemos praranda gyvybiškai svarbius maistingųjų medžiagų ir mikroelementų šaltinius, pablogėja vandens kokybė, eliminuojamos vertingos buveinės bei nerštavietės.
Kyla klausimas, kodėl užtvankos išvis egzistuoja? Pirmosios užtvankos Lietuvoje padėjo užtikrinti pastovų malūnų darbą, tačiau drastiškai jų skaičius augo būtent sovietmečiu. Vykdant intensyvią šalies elektrifikaciją, užtvankos turėjo aprūpinti miestus, miestelius ir kolūkius elektra. Deja, ilgainiui daugiausia naudos žmogui teikė ne „žalioji energija”, o būtent prie užtvankų susidarę dirbtiniai tvenkiniai. Jie tapo savotiškais buitinio, laistymo vandens rezervuarais, teatliko rekreacinę, maudynių, žvejybos ir laisvalaikio praleidimo paskirtį.
Tiesa ta, kad dauguma šių užtvankų šiandien jau yra gerokai pasenusios, nebeatlieka tiesioginių savo funkcijų ir verkiant reikalauja nuolatinės priežiūros. O brangių investicijų jos nesulaukia, todėl tyliai griūva ir net kelia realų pavojų gyvenantiems šalia. Būtina pasverti ir susimąstyti: gal visgi tobulėjant technologijoms, mūsų gyvenimo kokybei ir savimonei atėjo laikas upes ir vėl paleisti į laisvę?
„Ir Žemaitija nusipelno savo Vilnelės“
Viena iš tokių ilgą laiką įkalintųjų buvo ir Salanto upė, Minijos dešinysis intakas, tekanti Lietuvos pajūrio regione, Plungės ir Kretingos rajonų savivaldybėse. Salanto upės ilgis – 43 km, baseino plotas – 275 km². Prasidedanti netoli Platelių, 13 km į šiaurę nuo Salantų, ties Žemaičių aukštuma, aukštupyje teka į šiaurės vakarus, o po santakos su Notės upe daro statmeną posūkį į pietvakarius. Įteka į Miniją 99 km nuo jos žiočių, ties Kūlupėnų kaimu.
Sukaustytą užtvankų kaskada, Salanto upę buvo galima galima prilyginti lėtine liga sergančiam organizmui, kuomet užtveriamas kelias atsinaujinimui bei savigydai. 2021 m., po ilgų paruošiamųjų bei visuomenės švietimo darbų, griuvo pirmasis iš dviejų barjerų – Salantų užtvanka. Ir nors stebimas iš tiesų įspūdingas upės atsistatymas, grįžtančios neršti lašišinių žuvų rūšis, upinės nėgės, gamtosaugininkų kova su užtvankomis dar nebaigta. „Ir Žemaitija nusipelno savo Vilnelės, – šypteli Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos ekspertas Robertas Staponkus, – o tam, kad Salantas tokia taptų turime dar pasistengti“.
Nuo Santeklės iki Havanos
Salantą vis dar ribojanti Santeklės malūno užtvanka buvo pastatyta dar 1840 m., Rusų imperijos karaliavimo laikais. Vietos gyventojų žiniomis Santeklės malūnas buvo iš dalies nugriautas praėjusio amžiaus viduryje. Įdomu tai, kad griovimo atliekos naudotos Šateikių branduolinių raketų paleidimo aikštelės statyboms, o būtent iš šios aikštelės Šaltojo karo metu raketos per Kaliningradą buvo nugabentos į Kubą. Šių antžeminių raketų atsiradimas Havanoje sukėlė vieną iš įtempčiausių to laikotarpio konfrontacijų, žinomą Karibų arba Spalio krizės vardu.
Sena istorija, kurią atrodo pagaliau atėjo laikas perrašyti. Jau šią savaitę, Lietuvos gamtos fondo iniciatyva bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija, planuojami Santeklės malūno užtvankos griovimo darbai. Tikimasi, jog pašalinta užtvanka atvers migracijos kelius į aukščiau esančias nerštavietes šlakiams, upėtakiams, žiobriams, upinėms nėgėms, bus atkurta ir kai kurių potamodrominių žuvų (potamodrominės žuvys – žuvys visą savo gyvenimą praleidžiančios gėlame vandenyje ir migruojančios upės baseino viduje, – aut. pastaba) populiacijos.
Kasmetinės stebėsenos duomenys taip pat nuteikia optimistiškai ir rodo, kad bendra Salanto upės būklė aukščiau nugriautos Salantos užtvankos gerėja, o lašišinės žuvys ir nėgės jau atrado atvertus kelius. Vertinama, kad Salanto upės aukštupio ruožai ir intakai turi panašų migruojančių žuvų potencialą bei puikią galimybę užsigydyti įsisenėjusias ekosistemos žaizdas. „Šiuolaikinė gamtosauga – tai žmogaus klaidų taisymas. Tol, kol nesikišame ir leidžiame gamtiniams procesams tekėti sava vaga – saugoti nėra nuo ko. Tam, kad Salanto upė pilnai atsistatytų prireiks ne vienerių metų, tačiau laukti nėra ko. Geriau mažais žingsneliais, bet teigiama linkme”, – optimistiškai pokalbį užbaigia gamtosaugininkas Robertas.