Knygose – sudėtinga, nelaiminga ir vaikiška Kaišiadorių istorija

2024-ųjų Lietuvos kultūros sostine paskelbti Kaišiadorys – miestas vidurio Lietuvoje, įsikūręs kone tarp Kauno ir Vilniaus. Apie Kaišiadoris šįkart pasakoja mūsų pašnekovas, šio miesto muziejaus direktorius istorikas Olijardas LUKOŠEVIČIUS, keliolikos knygų ir keliasdešimties straipsnių apie šį regioną autorius. 

Šiemet išleidote net tris knygas apie Kaišiadoris ir jų apylinkes. Gal galite jas pristatyti.

Ne be reikalo pradžioje priminėte, kad dabar Kaišiadorys yra Lietuvos kultūros sostinė. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šiemet teko labiau pasistengti ir net pasitikrinti galimybių ribas. Juk švenčių stalui reikia ir šventinių patiekalų! Įprastai knygą parašyti gali ne kasmet, tuo labiau ne vieną. Kartais vien surinkti medžiagą knygai užtrunka kelerius metus. Taip ir šiuo atveju. Pavyzdžiui, metų pradžioje – vasario 16 dieną – pristatėme knygą „Kovose dėl nepriklausomybės: Kaišiadorių regionas 1918–1923 m.“ Jai medžiagą rinkau kelerius metus, o galutinė knygos apimtis susidarė beveik 500 puslapių, vien jos svoris – apie du su puse kilogramo, o informacinių nuorodų – apie trys tūkstančiai! 1918–1923 metų laikotarpis tiek Lietuvos istorijoje, tiek ir Kaišiadorių apylinkėse buvo lemtingas. Po ilgo priklausomybės carinei Rusijai laikotarpio tris metus buvome okupuoti kaizerinės Vokietijos ir 1918 m. vasario 16 dieną deklaravome norą susikurti atskirą valstybę, tačiau iki realios nepriklausomybės žmonėms teko pereiti ugnį ir vandenį. Realiai vokiečių okupacija Kaišiadorių apylinkėse baigėsi tik 1919 m. liepos 7 d., žmonėms teko patirti ir bolševikų bei Lenkijos kariuomenių puolimus. Tačiau knygoje stengiausi koncentruotis į vietinių institucijų veiklą, civilių gyventojų patirtis, ne į kareivius. Man pačiam įdomiausia buvo atrasti vietinius partizanus, šaulius, milicininkus, kurie buvo išrinkti pačių gyventojų savo apylinkes saugoti. Taip pat buvo įdomu sužinoti apie Kaišiadoryse įsteigtos karinės komendantūros ir žvalgų punkto veiklą. Toks mikroistorinis vaizdas toli gražu neatitinka mokyklinių istorijos vadovėlių rožinio paveikslo apie visuotinį patriotizmą ir sklandžius pasikeitimus. Nieko panašaus. Šalia pasiaukojusių žmonių buvo daug išdavikų, dezertyrų, priešiškų valstybių agentų, paprasčiausių savanaudžių ir, kas be ko, vagių bei banditų. Nepaisant to, nepriklausomybės deklaracija sunkiomis valstybės ir vietinių savivaldybių bei gyventojų pastangomis tapo realybe, ir netgi buvę priešai bei skeptikai vėliau pajuto nepriklausomybės naudą. Skaityti šitą knygą galite ir tiesiogiai Kaišiadorių muziejaus internetinėje skaitykloje www.kaisiadoriumuziejus.lt. 

Man labai netikėta buvo Jūsų pasakų knyga. Kodėl pasakos?  

Antroji knyga – dėl to sunku patikėti ir man pačiam – yra pasakų knyga vaikams. Buvo  taip, kad prieš porą metų, ruošiantis kultūros sostinės metams, planavau parengti leidinį vaikams. Tikėjausi, kad paimsiu tarpukario metais Kaišiadorių apylinkėse užrašytas pasakas ir jas publikuosiu. Tačiau tai pasirodė ne taip paprasta. Nors užrašytų pasakų išliko gana daug, kelios dešimtys, tačiau jas paimti ir tiesiog mechaniškai publikuoti buvo neįmanoma. Pasakos labai skirtingos, jų atranka, vertė ir regioninis unikalumas taip pat reikalavo atskiro specialistų tyrimo. Tariausi ir su tautosakininkais, kitais specialistais. Be to, gal Jums bus sunku patikėti, tose pasakose daug siaubingų, šiurpių dalykų – tai mergaitei ranką nukirto, tai suėdė koks pabaisa. Kaip tautosakos kūriniai – jos įdomios, bet tiesiog netinka imti ir paduoti dabartiniams vaikams – pasidarė gaila jų gležnos vaikystės. Taigi, galiausiai pabandžiau pats parašyti, pasitikrinau su artimiausiais skaitytojais kelis bandymus ir palikau devynias pasakas, kurios sugulė į knygutę „Girelės miško pasakos“. Iliustracijas joms nupiešė dailininkas Marius Zavadskis, sumaketavo ir atspausdino vietinė Kaišiadorių spaustuvė „Printėja“. 

O kodėl ji vadinasi „Girelės miško pasakos“? 

Girelės miškas yra, galima sakyti, pačiame mieste. Ten įrengti pasivaikščiojimo takai, masiniams renginiams skirta estrada. Taigi, kaišiadoriečiai šį mišką gerai žino, ir ne kartą yra sutikę to miško gyventojų – lapių, kiškių, ežiukų, voveraičių, stirnų ir gal dar kitokių. Tiesa, Girelės miško pasakose veikia ir vilkai bei meškos, kurių dar neteko sutikti. Bet kas ten žino – kaip pasakose, taip ir gyvenime kartais visko atsitinka! 

O kuri pasaka Jums pačiam labiausiai patinka? 

Labiausiai – apie ežiuką, kuris suko galvą, nes jis artimiausias man pačiam. Vena pasaka skirta ne tiek vaikams, kiek jų tėveliams. Ji vadinasi „Girelės miško taryba“. Paskaitę šitą pasaką kaišiadoriečiai iš karto puola vertinti, kuris miško tarybos veikėjas atitinka dabartinius savivaldybės tarybos narius ir randa daug panašumų. O juk tiesa yra tokia, kad šita pasaka parašyta dar iki paskutinių rinkimų ir netgi teoriškai galėjo atitikti ne dabartinės, bet praėjusios kadencijos realijas. Tuo panašumu džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad suveikė literatūrinis įrankis – padaryti personažus kuo labiau archetipinius ir tinkančius bet kuriai kadencijai kad ir po šimto metų. 

Ar ruošiatės ateityje parašyti daugiau pasakų? 

Tokių planų neturiu. Šiuo metu manau, kad ne.