Telšių reparticijai 260 metų: įdomioji statistika

XV–XVIII a. Žemaitijos kunigaikštystė, nors ir buvo padalyta į 29 valsčius (vėliau pavietus), neturėjo vieningos administracinės ar teisinės struktūros, kuri jungtų valsčių bajoriją per bendrus seimelių posėdžius, administracinius ar teisminius procesus. 

Visos teisminės, administracinės ir seiminės veiklos centras buvo Raseiniai. Situacija pradėjo keistis 1764 m., kai buvo reorganizuota Žemaitijos teisminė sistema ir Telšių reparticija tapo vienu iš dviejų pagrindinių regiono teisminių centrų, apimančių 16 pavietų. Šis pokytis ženkliai padidino Telšių, kaip regiono centro, svarbą. 1791 m. administracinė reforma dar labiau sustiprino Telšių reikšmę – pavietas tapo didžiausiu Žemaitijoje pagal dūmų (sodybų) skaičių ir mokestinę reikšmę. Tuo laikotarpiu įvykę svarbūs įvykiai, kaip Bernardinų vienuolyno ir progimnazijos įkūrimas, suformavo intelektualinį ir valdininkijos sluoksnį, kuris skatino miesto augimą.

1791 m. gruodžio 6 d. Telšiams buvo suteiktos savivaldos teisės ir herbas. Miestas tapo vienu iš trijų pagrindinių Žemaitijos pavietų, kartu su Raseiniais ir Šiauliais. Savivaldos institucijos, kaip Civilinė karinė pavieto komisija, sprendė žemės ūkio, amatų, prekybos, švietimo ir socialinės globos klausimus bei vykdė centrinės valdžios nurodymus. Šie procesai pavertė Telšius svarbiu administraciniu ir kultūriniu centru, kurio reikšmė nepakito net carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu (1795–1915).

Žemaičių muziejaus „Alka“ Istornėje ekspozicijoje pristatomoje parodoje „260 metų: nuo Telšių reparticijos iki apskrities“ pristatomas platus laikotarpis – nuo Žemaitijos kunigaikštystės laikų iki šiuolaikinės Lietuvos administracinės reformos. Parodoje analizuojama Telšių, kaip regioninio centro, raida, atskleidžiant teisinių sprendimų, institucijų kūrimosi ir istorinės miesto reikšmės pokyčius.

Parodoje eksponuojami ir unikalūs Kauno gubernijos statistiniai dokumentai – atmintinės, skirtos 1861 ir 1875 metams. 1860 m. išleistoje knygelėje pateikiama ne tik statistinė informacija, bet ir įdomūs etnografiniai bei istoriniai faktai. Joje rašoma apie žemaičių sodybas, kurios Telšių apskrityje, veikiant Prūsijos įtakai, buvo didesnės, tvarkingesnės ir puošnesnės nei kitose Lietuvos vietose. Žemaičiai garsėjo savo amatais – audimu, mezgimu, bitininkyste – bei giliais tikėjimo ir svetingumo papročiais.

Atmintinėje rašoma, kad žemaičių sodybos, trobos savo didžiu, puošnumu ir tvarkingumu toli lenkia lietuvių namus, ypač Telšių apskrityje, kur jaučiama didelė Prūsijos įtaka.  Žemaičių namai – aukšti, dailūs, dideliais langais, masyviais aukštais kaminais trobos centre, dviejų galų, patalpos dalijamos į gerąją (svečių, poilsio) ir darbinę (kasdienę) dalį. Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje visur prie sodybų plyti sodai, o trobų – gėlynai, kryžius, koplytėlė  ar koplytstulpis, kuriame be kitų žemaičių mylimų šventųjų yra Jono Krikštytojo, Žemaičių vyskupystės globėjo, statulėlė. Jei lietuviai savo namus daugiausiai apsišviesdavo balanomis, tai žemaičiai – taukų (lajaus) bei vaško žvakėmis.  Žemaičių patalynė – švari, tvirta, tvarkinga, siūta iš namuose austų lininių audinių. Ypač Telšių ir Raseinių apskričių moterys garsėjo kaip puikios audėjos, gebėdavusios išausti net kilimus, o iš vilnos jos megzdavo, nerdavo, veldavo ne tik rūbus, bet ir meniškus gaminius, skirtus namams puošti. Žemaitijoje kiekvieno šeimininko namuose būdavo gausu pūkinių antklodžių ir pagalvių, mat tiek vasarą, tiek žiemą miegodavo klėtyse.

Pažymima, kad Žemaitijoje santuokos dažnai būdavo sudaromos iš meilės, jauniems žmonėms patiems susitarus tuoktis ar bent pritarus tėvams, o ne vien pagal tėvų sprendimą. Vestuvės Žemaitijoje trukdavo iki keturių dienų. Žemaičių apavas – naginės, klumpės, šventėms vyrai audavosi aulinius batus, moterys – batelius. Savo aprangos puošnumu žemaičiai irgi lenkė lietuvius. Skirtingai nei lietuviai, žemaičių vyrai mėgo nešioti veltines skrybėles ir skuto barzdas, bet didžioji dalis jų nešiojo ūsus. 

Žemaičiai garsėjo giliu tikėjimu ir svetingumu – susitikę kelyje vienas kitą pasveikindavo sakydami: „Garbė Jėzui Kristui“, o sutikę dirbantį žmogų, jį sveikindavo: „Padėk Dieve“, o ką nors laukuose sėjantį ar sodinantį: „Padaugink Dieve“. Praeidami ar pravažiuodami  pro šalikelėje stovinti kryžių, žemaičiai sukalbėdavo „Tėve mūsų“ maldą, o vyrai dar nukeldavo ir kepures. 

Netikėtam svečiui užsukus į namus, žemaičiai jį vaišindavo duona, sviestu, kiaušiniene, taurele krupniko ar degtinės. 

Žemaičiai itin saugojo savo namus nuo neprietelių, tačiau peržengusį jų slenkstį žmogų priimdavo pagarbiai – net jei tai būdavo visiems žinomas nusikaltėlis, šeimininkai jį globodavo ir saugodavo tol, kol jis būdavo jų namuose. Antrą Šv. Kalėdų dieną, prisimenant Tris Karalius, buvo vaikštoma į svečius, giedamos kalėdinės giesmės, vaišinamasi.  Taip pat ir per Blavieščių – Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo šventę, minima kovo 25 d. kai sugrįžta gandrai, kurie „parneša ant savo sparnų kieles ir pavakarius“, žemaičiai lankydavo vieni kitus ir vaišindavosi pyragėliais bei krupniku. 

Balandžio 23 d., Šv. Jurgio, žemdirbių globėjo dieną, žemaičiai į bažnyčią atnešdavo iš vaško padarytas gyvulių statulėles, kiaušinius, sūrius, prašydami, kad Dievas laimintų jų gyvulėlius ir laukus. Po Šv. Mišių grįžę namo šeimininkai, giedodami giesmę „Saugok, Dieve“, apeidavo laukus. Ypač iškilmingai žemaičiai šventė Jonines, apylinkes nušviesdavo laužai, būdavo šokama per ugnį, maudomasi rasoje, šokama ir dainuojama iki ryto. Iškilmingai žemaičiai minėdavo ir rugsėjo 21 d. Šv. Matą,  Žemaitijos ir Lietuvos globėją, lankė kaimynus, gimines, vieni kitus vaišino jaunu alumi iš naujojo miežių derliaus, dainuodavo dainas. Žemaičių mėgstami patiekalai: duona, šaltibarščiai, cibulynė, šiupinys, juka (kraujinė sriuba), vėdarai, kastinys, blynai, pusmarškonė košė, kopūstienė, šventėms – mieliniai pyragai.

Žemaitijoje nuo seno buvo verčiamasi bitininkyste, užmušti bites buvo laikoma didžiausiu nusikaltimu. Dar XVI a. žymus italų keliautojas Aleksandras Gvaninis (Alessandro Guagnini) pažymėjo, kad „Nė vienoje šalyje neįmanoma rasti geresnio medaus nei Žemaitijoje“. Bites daugiausiai laikė ne aviliuose, o medžių drevėse, išimtis – Telšių apskritis, čia bitės daugiausiai buvo laikomos mediniuose aviliuose, kuriuos gamindavo iš pušų, eglių, uosių ar liepų. Ypač vertinamas buvo liepų medus, jį imdavo du kartus per metus: liepos ir rugpjūčio viduryje. Medus buvo ir maistas, ir vaistas.

Darbiniai vežimai Žemaitijoje – ilgi, aukšti, traukiami keturių ir daugiau arklių, kaustyti geležimi. Žiemą važinėta rogėmis – šlajomis, traukiamomis dviejų arklių. 

Iš karvės ūkininkai, parduodami sviestą, sūrius, pieną, per metus gaudavo  4- 5 rublius pelno. Pūdas (16,3 kg) sviesto kainavo 6-7 rublius, lašiniai – apie 3 rublius. Pieninga karvė kainavo 8-10 rublius, kiaulė – 3-5 rublius, avis – 1-2 rublius, ožka – 1,5- 2 rublius. 

XIX a. Telšių apskritis buvo viena svarbiausių Žemaitijoje. 1844 m. Kauno gubernijoje gyveno 883 tūkst. 812 žmonių, o 1874 m. jų skaičius išaugo iki 1 mln. 222 tūkst. 992. Tais pačiais metais 

Telšiuose gyveno daugiau kaip 7 tūkstančiai gyventojų, neskaičiuojant čia dislokuotų caro kariuomenės pulkų. Apskrityje vyravo katalikų tikėjimas, tačiau buvo ir kitų konfesijų tikinčiųjų, įskaitant protestantus, judėjus, stačiatikius bei sentikius, musulmonus ir karaimus. Nuo 1860 m. dėl padidėjusio vaikų gimstamumo kilo demografija.

Telšiai turėjo svarbią karinę reikšmę – prie Masčio ežero įkurtose kareivinėse buvo dislokuotas 13-asis dragūnų pulkas ir Dono kazokų 32-asis pulkas. Be to, miesto administracijoje dirbo įvairių tautybių bei tikybų atstovai, pavyzdžiui, 1860–1861 m. miesto dūmos vadovu buvo katalikas Samuelis Svinarskis.

Parodos lankytojai taip pat gali pamatyti unikalų paveikslą, kuriame užfiksuotas Telšių vaizdas ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, tokia, kokia ji atrodė 1870 m.