Gyvenimo tikslas – žmoniškumas
Prieš 70 metų, Kūčių išvakarėse, tarsi lenktyniaudamas su Kūdikėlio Jėzaus atėjimu, Griškabūdžio parapijos narių Liudos ir Vytauto Daniliauskų šeimoje apie savo teisę gyventi šiame pasaulyje pranešė berniukas, ketvirtasis jų vaikas. Tėvai kūdikiui parinko Vito vardą… Tik kažin ar domėjosi, jog lotynų kalboje Vitas reiškia gyvenimą.
Nuoširdžiausiai sveikiname „XXI amžiaus“ uolų skaitytoją ir rašinių vertintoją, laikraščio prenumeratorių Vitą Daniliauską įžengiant į naują savo gyvenimo etapą, prasidėsiantį skaičiumi septynetas. Šis skaičius įvairiose pasaulio religijose ir kultūrose laikomas laimingu, pilnatvės, išminties sinonimu.
Vito kelius telydi septynios dangiškosios dorybės, nes jos padeda ir leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką patsai turi.
Grožis kūnui ir sielai
Vitas Daniliauskas ir jo žmona Jūratė – mokytojai su beveik pusšimčio metų stažu. Gražiausi gyvenimo metai atiduoti ugdant vaikus Šakiuose, Griškabūdyje, Plokščiuose. Jūratė – pradinių klasių mokytoja. Vitas – biologas, buvęs Plokščių vidurinės mokyklos chemijos mokytojas, trisdešimt metų vadovavęs Šakių „Varpo“ mokyklai. Keleri metai kaip juodu sugrįžę į jaunystės namus – prie Plokščių, į Jūratės tėviškę, kur susipažino ir prieš 47-erius metus susituokė.
Su Vitu ir Jūrate Daniliauskais keliolikai minučių prie kavos puodelio prisėdome „Grįžulo ratai“ rezidencijos kavinėje (Sasnavos seniūnija, Marijampolės savivaldybė). Pastato vidus ir aplinka švyti kalėdine šventine nuotaika, puošmenomis, – ir taip bus iki sausio vidurio. Visose erdvėse akį traukia gruodžio pradžioje išeksponuotos ir pristatytos parodos, dalyvaujant jų autoriams, svečiams. Tai Kybartų parapijos klebono kun. Jono Cikanos fotografijų paroda „Žinia iš dangaus“, profesionalių dailininkų tapybos paroda „Tylos dialogai su angelais“, sintautiškės Elenos Skaisgirytės-Kudirkienės tapyti tėviškės vaizdai, kalėdinė paroda „Žiemos karalystė“ bei nuo seniau eksponuojamos Slavikų parapijos zakristijono Tomo Pratašiaus fotografijos, kuriose vaikinas įvairiais rakursais įamžino septynias Šakių krašto bažnyčias.
„Grįžulo ratuose“ besikeičiančios parodos – Vito rūpestis. O Jūratė, pati tuo patikėti negali, – tapo rezidencijoje pristatomų suvalkietiškų valgių edukatore. Tad šis mūsų prisėdimas buvo skubotas, nes abu Daniliauskai vis žvilgčiojo pro langą, ar dar neįsuko į kiemą degustaciją užsisakę svečiai – pedagogai iš Šakių rajono.
Žinojo, kad nesėdės namie
Smalsauju, kaip Vitas Daniliauskas po mokyklos „prisijaukino“ prie rezidencijos? Dabar viskas atrodo paprastai: 2020-ieji, darbo sutartis su mokykla šalių susitarimu nutraukta, bet pensininkas Vitas ano laiko smalsautojams yra pasakęs, jog užvėręs mokyklos duris nesėdėsiąs namuose užsidaręs, nors ir čia veiklos į valias. Sodyboje jį supa graži aplinka, du šunys, katinas, auginami viščiukai, keliolika bičių avilių… 2021 metų vasarai prasidėjus rezidencijoje surengė pirmą parodą – plokštiečio Zigmo Sederevičiaus skulptūrų, jo šešiasdešimtojo gimtadienio proga.
Žinoma, prieš tai reikėjo buvusį garažą iškuopti ir paversti lauko galerija…
Pirmais metais surengė šešias parodas, kitais – dvylika, per pastaruosius dvejus – po aštuoniolika. Patalpose tam pritaikė keturias erdves. Suorganizuoti parodas, pakviesti įvairių žanrų kūrėjus padėjo ir toliau talkina tautodailės puoselėtoja, parodų organizatorė marijampolietė Onutė Surdokienė. Autorių per įvairias pažintis ieško, kartais labai kantriai ir atkakliai, ir parodas gerokai į priekį planuojasi pats Vitas Daniliauskas.
Žvaigždynas ant žemės
Gruodžio 18 dieną sukako 15 metų, kai ant Lietuvos žemės atsirado „Grįžulo ratai“, nuo kavinės išsiplėtė iki rezidencijos su maitinimu, apnakvydinimu, konferencijomis, parodomis, suvalkietiškos virtuvės maisto gamyba ir degustacijomis, tapo įtraukta į turistinius maršrutus. Pavadinimą pasirinko savininkas, sūnėnas Karolis. Tik vėliau V. Daniliauskas pasidomėjo, kad grįžulas yra senas lietuviškas jodyklos (vietos, kur išjodinėjami jauni žirgai) pavadinimas. „Grįžulo ratai“ – žvaigždynas, mūsų platumose nenusileidžiantis, sukasi ratu, tai panašiai kaip jodykloje bėga žirgas… Tokiu pavadinimu ant žemės dar yra viena gyvenvietė Kauno rajone, netoli Ringaudų.
Kilo kartu su Lietuva
Išeidamas iš mokyklos Vitas Daniliauskas yra sakęs, kad uždaręs mokyklos duris, neuždarys jų širdyje. Mokyklos ilgesys gajus ir praėjus keliems metams be jos…
„Kol vyko „Varpo“ mokyklos statybos, buvau prižiūrėtoju, po to – direktoriumi trisdešimt metų ir du mėnesius… Švietimo skyriaus vedėjas skyrimui įsakymą pasirašė 1990 metų balandžio pirmąją, prašiau, kad rašytų antrą dieną, nes niekas netikės kad direktorius“, – prisiminimais dalijosi Vitas.
Kai Šakiuose kūrė antrąją mokyklą, vyresnieji mokytojai pasiliko senojoje su buvusiu direktoriumi, o jaunesnieji nuėjo į naująją su Vitu Daniliausku. Buvo labai geras laikas – Lietuvos atgimimas, atsikūrusi valstybė ir naujos mokyklos netradicinės erdvės. Jauno vadovo tikslas ir siekis buvo, kad vaikai ir mokytojai gerai jaustųsi. Tautodailininkų ir pačių vaikų tapyti paveikslai, jų kūryba „Meno dienų“ pleneruose su žinomais menininkais pagyvino erdves ir suteikė jaukumo. Savo kūryba mokyklą papuošė ir Vito brolis dailininkas Jonas Daniliauskas.
„Varpo“ mokykla buvo pastatyta 1990 metų rugsėjį, o jau spalį įkurta dramos studija, kuriai vadovauti ėmėsi teatro mokytoja ekspertė Vilija Meškaitienė. Jaunieji artistai dažnai pelnė laurus respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, važinėjo į Italijoje, Sicijoje, Palacolo Akreidės (Palazzolo Acreide) vykstantį tarptautinį jaunimo antikinio teatro festivalį. Teatro tradicijas puoselėjančios Šakių „Varpo“ mokyklos bendruomenės iniciatyva prie mokyklos buvo pastatytas amfiteatras, skirtas pramogoms ir netradicinėms pamokoms…
Be teatro mokykloje daug dėmesio skirta dainai, šokiui.
„Direktoriau, grįžkit…“
„Tai direktorius, kurio nebijojome, direktorius kurį tiesiog gerbėme“. „Ne kiekvienas didelio kolektyvo vadovas žino, kuris kolektyvo narys džiaugiasi, kurį bėdos spaudžia, o mūsiškis žino“, – yra išreiškę Vito bendradarbiai. Šį rudenį apsilankius šioje mokykloje net pašalietę sujaudino mokinuko pasisveikinimas ir prašymas: „Grįžkit, direktoriau, į mokyklą!“ O ką kalbėti apie Vito Daniliausko jausmus po ilgo nebuvimo aplankius „savo kūdikį“, kaip jis pats vadina „Varpo“ mokyklą.
Tačiau jis ne kartą yra dalinęs kolegoms patarimą, kad suėjus pensijiniam amžiui nedelsiant reikia išeiti iš darbo… Taip, pats blogai jautėsi tik tol, kol priėmė sprendimą. O tada jau palengvėjo. Išėjęs iš darbo ieškojo kitos sau mielos veiklos… Mokyklos reikalais domisi, bet stengiasi neįsijausti ir nesiskaudinti.
Prie Vaiguvos
Dabar gyvenimas pilnas kitokio žavesio. Tad pats Vitas gražios metų sukakties proga sau labiausiai linkėtų sveikatos ir kad nepraeitų noras ieškoti, bendrauti. Tik per bendravimą su žmonėmis gali realizuoti sumanymus. Kaip ir „Grįžulo ratuose“, taip ir Plokščiuose, nuo 2021 metų rūpinasi parodomis, yra aktyvus bendruomenės ir parapijos narys. Su tautodailininku Zigmu Sederevičiumi puikiai sutapo mintys dėl rėmelių originalumo, ir prie Vaiguvos upės lauko galerijoje nuo ankstyvo pavasario eksponuojamos fotografijų, tapytų paveikslų parodos. Autorių paieškos – Vito ir nuo Vaiguvos kilusios dailininkės Rimantės Tamoliūnienės rūpestis. Šią vasarą ten galima buvo grožėtis keturiomis parodomis.
Meilė žirgams
Kažkas būtų nesuprantamo, jei kalbėdamasis Vitu Daniliausku nepaliestum temos apie žirgus. Arklys – Vito mylimiausias gyvūnas nuo vaikystės, daug nuotykių su arkliais būta ganyklose ir laukuose, dirbant lauko darbus. Be to, tėtis buvo kaimo veterinaras, tai kaimo gyvenimas ir jo gyvūnija puikiausiai žinomi.
Vitas gal jau keturiasdešimt metų renka suvenyrus su žirgais. Neskaičiavo kiek surinkęs, kiek kas pridovanoję. Sodyba išpuošta įvairiausiais žirgų akcentais. Įdomiausiomis smulkmenomis namuose užpildytos visuose kambariuose įrengtos lentynos, spintos, sienos – įspūdingais paveikslais… Dalį savo kolekcijos šį pavasarį eksponavo Zanavykų muziejuje Zypliuose kartu su brolio Jono tapytais paveikslais, šmaikščiu pavadinimu „Du pražilę kumeliukai“. Jau numatyta, kad gal sausio pabaigoje Šakių bibliotekoje su broliu Jonu (jo 75-erių metų jubiliejaus proga) surengs panašią parodą. Tad žirgų temą pasiliekame rašiniui po būsimos parodos.
Paveldėta iš tėvų
Dar iš Vito Daniliausko noriu išgirsti, kodėl jis prenumeruoja „XXI amžių“. „Pradėjau prenumeruoti, kai išėjau į pensiją. Pagalvojau, kad tokiu būdu reikia paremti katalikišką spaudą. Šis laikraštis man įdomus. Anksčiau pasiimdavau bažnyčioje, nes sekmadieniais lankau šv. Mišias. Mano mama buvo labai tikinti. Ji mirė, kai man buvo penkiolika metų, bet jos manyje pasėtas tikėjimas ir polinkis į meną išliko visam gyvenimui.“ Jam abiejų tėvų gyvenimo vertybės ir pasirinkimo keliai – pamokantys. Tėtė bažnyčioje patarnavo zakristijonu, mama šeimininkavo.
Likęs be mamos paauglys padėjo tėtei visus ūkio darbus nudirbti, mokslinosi neakivaizdžiai. Su jaunatviška valia ir užsibrėžto tikslo siekimu vadybą perprato kaip nuoširdumą, žmoniškumą ir tuo vadovavosi dirbdamas dideliame kolektyve. Tad ir dabar drąsus prisipažinti, jog jo charakteris buvęs… degtukas. „Tai paveldėjęs iš tėtės. Bet supykau – pasakiau, ir viskas, jokio pykčio ar keršto nelaikau. Žinoma, stengdavausi save kontroliuoti, vengiau įtampų…“
Taigi, kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tarsi gėrio ar blogio buveinė ir kas ką viršys, priklauso nuo paties žmogaus.