Menininkė Romarika kviečia pažinti ir susimąstyti

Svarbi žinutė kiekvienam
Žiema įsitvirtinusi jai priklausančiame kalendoriniame laike. Ankstyvos sutemos už lango – be šaltumo ir baltumo, anei sniego, anei ledo… Iš dangaus mažais žiupsneliais retsykiais pabarstyti balti trupinėliai kaip mat nugarmėjo į juodą žemę… Ar dėl to kažkiek kaltas klimato atšilimas? Galbūt… Klimato kaita jau ne ateities problema, o dabarties realybė… Apie klimato pokyčius ir ekologines problemas savo instaliacija „Tirpstančios ribos“ žinutę siunčia menininkė Romarika Pikelienė. Tai meninė refleksija apie globalinį atšilimą ir mūsų santykį su gamta.
Vilkaviškio kultūros centras – trečioji vieta, kurioje instaliacija rodoma (iki vasario 12 dienos). Instaliacija pirmą kartą buvo eksponuojama Vilniaus dailės akademijoje, po to – Jurbarke , V. Grybo memorialiniame muziejuje. Šio muziejaus direktorė ir parodos kuratorė Rasa Grybaitė pastebi, kad kur tik bus rodomas šis kūrinys „lygiai vienodai atsižvelgia į kiekvieno atskiro žiūrovo ekologinį sąmoningumą. Instaliacija kviečia kuo skubiau kiekvienam asmeniškai rūpintis aplinka – tiesiog nustoti ją teršti.“
Devyni klijuoto stiklo fragmentai, sudėti ant metalinio tinklo, simbolizuoja ledynus. Pro stiklo duženas prasiskverbianti šviesa kuria ne tik instaliacijos estetiką, bet ir ledyno tirpsmo iliuziją. Metalo ir stiklo derinys perteikia ekosistemos trapumą bei įtampą tarp žmogaus įtakos gamtai ir pačios gamtos atsparumo.
R. Pikelienė kurdama stiklo instaliaciją sąmoningai pasirinko naudoti jau ne kartą panaudotas medžiagas. Naujame kontekste atgijo stiklo, veidrodžių duženos, rasti prie šiukšlių konteinerių. Pasak kūrėjos, išmestos medžiagos atgimsta kaip menininko dialogo dalis, kviesdamos žiūrovą apmąstyti ne tik stiklo ar veidrodžio, bet ir mūsų planetos trapumą. „Išgelbėtos“ medžiagos – kaip meninis įrankis, parodantis menininkės siekį kurti atsakingiau ir sąmoningiau prisidėti prie tvarumo ir švaistymo mažinimo. Kūrėja siekė ne tik perteikti ledynų tirpimo vaizdą, bet ir užduoti klausimus apie kiekvieno žmogaus atsakomybę prieš gamtą. Tai – kvietimas sustoti ir pažvelgti giliau, nes tik permąstydami savo veiksmus galime tikėtis pokyčių…
Kaip pastebi parodos kuratorė R. Grybaitė, apie mūsų Žemę ištikusią ekologinę krizę mokslininkai gana aktyviai kalbėjo jau prieš daugiau nei tris dešimtmečius. Bet mokslininkų straipsniai ir žinutės labai sunkiai skinasi kelią į platesnę visuomenę. Mokslininkams į pagalbą atėję vizualieji menai dažniau turi palankesnę terpę perduoti mokslinę informaciją.
Mokslas suteikė sparnus
Nuo gruodžio vidurio Vilkaviškio kultūros centre taip pat galima gėrėtis R. Pikelienės jungtine vitražų paroda „Bažnyčių atspindžiai stikle“ (kaip vitražo menininkės ieškojimų ir atradimų kelias) ir „Tarp šiaurės ir pietų: katalikų bažnyčių fasadų spalviniai sprendimai Lietuvoje XXI amžiaus pradžioje“ (magistrinis darbas Vilniaus dailės akademijoje).
Romarika prieš 20 metų pradėjo fotografuoti Lietuvos bažnyčias. Patiko asmeniniame archyve turėti kaip aplankytų objektų nuotraukas. Smalsumas subrandino kūrybines mintis. Nuo 2019 metų prasidėjo bažnyčių „medžioklė“. Nuo tada fotografuoja visas savo kelyje sutiktas bažnyčias. Bažnyčių paieškos tapo varomąja jėga ir aistra kurti. O įstojus į Vilniaus dailės akademijos „Įvietinto meno programą“, šis pomėgis įgavo meninio tyrimo pavidalą ir inspiravo sukurti meno projektą. Jame – aštuoni vitražai (50+50 cm). Septyni perteikia Lietuvoje esančių vyskupijų (arkivyskupijų) bažnyčių fasadų spalvas, o aštuntas – visų XXI amžiaus pradžioje Lietuvoje veikiančių 718 katalikų bažnyčių fasadų spalvas.
Projektui sukurti dailininkė panaudojo 1799 spalvoto ir skaidraus stiklo kvadratėlius. Dešiniajame kiekvieno vitražo kampe esantis QR kodas nuveda į bažnyčių fasadų spalvų tinklalapius. Aštuonių spalvingų keturkampių centre kaip sakralumo ženklas išryškėja kryžius, tačiau nenuskaitęs kodo taip ir nežinai kas ten slypi. Pasigendančius užrašyto paaiškinimo, autorė patikina, kad menas turi žadinti smalsumą, ne viskas turi būti „sukramtyta“, nes meno kūrinys ne muziejaus eksponatas.
Romarika Pikelienė gimusi Panevėžyje. 1987 metais baigė inžinieriaus-statybininko studijas Vilniaus technikos universitete (tuo metu VISI) ir pagal paskyrimą išvyko dirbti į Jurbarką. Čia gimė ir užaugo keturi jos vaikai. Įžengusi į savo amžiaus penktą dešimtmetį pradėjo lankyti Suaugusiųjų dailės studiją prie V. Grybo muziejaus (ši studija ką tik paminėjo savo gyvavimo 25-metį).
Legendinio Lietuvos skulptoriaus namuose šeimininkauja jo vaikaitė, vitražo dailininkė Rasa Grybaitė. Drauge su tekstilininke Gabija Viduolyte muziejuje jos įgyvendino skulptoriaus svajonę mokyti meno paslapčių gabius žmones. Daug moterų čia mokosi ir išbando įvairias meno kūrimo technikas. R. Pikelienė prisijungė prie jų, kai prasidėjo tapybos pamokos ant šilko (gal prieš septyniolika metų), toliau gilino žinias anksčiau pamėgtos tapybos srityje. Kartu su bendramintėmis kūrėjomis ir viena dalyvavo daugybėje parodų ir parodinių projektų, kasmet surengia 10-12 parodų. Žavi jos tapybos darbai, tapyba ant šilko, moteris turi savo tinklalapį romarika.lt, kuriame pristatomi jos unikalūs meno kūriniai, sukurti su meile ir dėmesiu detalėms. Ieškančiai ir naujovėms imliai moteriai „prilipo“ ir vitražas. R. Grybaitę ji vadina savo mokytoja, o ir pati jau veda užsiėmimus. Vitražo subtilybėmis praėjusiais metais susižavėjusi Vilkaviškio kultūros centro darbuotoja Rita Marcelionytė minėtoje suaugusių studijoje susipažino su menininke R. Pikeliene ir pakvietė savo kūrybą parodyti vilkaviškiečiams, kurie savo mieste vitražų parodos nėra matę.
2023 metais Romarika įgijo vitražo magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Moteris džiaugiasi, kad meno magistro laipsnis, kuris anksčiau atrodė kaip sunkiai pasiekiamas tikslas, šiandien suteikia sparnus, motyvuoja toliau tobulėti ir kurti.
„Galiu pasakyti, kad jei turi kokią svajonę, jos reikia siekti. Juk aš niekada negalėjau pagalvoti, kad Dailės akademiją baigsiu šešiasdešimties metų. Pradžia buvo įdomi… Studentai mane palaikydavo dėstytoja… Visada palaikė vaikai, dabar džiaugiasi ir didžiuojasi. Tai ir aš siūlau kiekvienam negalvoti, kad tokiame amžiuje jau nieko negali padaryti. Mano patirtis rodo, kad gyvenimas dabar prasideda… Džiaugiuosi, kad pakvietėte, kad žmonės pamato, kad galiu parodyti“, – moteris kalbėjo į susitikimą atėjusiems vilkaviškiečiams.
Jai gera dalintis tuo darbu, kuris Lietuvoje dar niekieno nedarytas, netyrinėta sritis. Žinoma, kad norisi, jog jos projektu susidomėtų kuo daugiau žmonių arba bent jau išgirstų tokį darbą esant.
Jungtinė vitražų paroda jau buvo eksponuojama Jurbarko kultūros centre ir Respublikos Seime.
Pasak R. Pikelienės, gyvename laikais, kai pasaulis greitėja, kai sunku nors trumpam stabtelėti ir pamatyti, kas yra šalia. Bažnyčių fasadų spalvos – kaip gyvas organizmas, jis nuolat kinta. „Stikle išryškėjantys bažnyčių kontūrai ir spalvos yra mano pastebėjimų pėdsakas, – sako menininkė. – Linkiu kiekvienam atidžiau apsidairyti savo kelyje ir žvilgsniu užfiksuoti ypatingą Lietuvos bažnyčių fasadų spalvų ir formų įvairovę.“
Bažnyčių fasadų spalvų paletė
R. Pikelienei meninio tyrimo objektu tapo 718 šiuo metu Lietuvos teritorijoje veikiančių katalikų bažnyčių fasadų spalvos. Susipažino su Lietuvos ir Europos bažnyčių architektūra, istorija, išstudijavo gausybę mokslinės literatūros. Pagal pagrindinę fasadų statybos ar apdailos medžiagą (medžiagiškumą) bažnyčios skirstomos į keturis tipus. Gausiausia grupė yra su dažyto medžio fasadais (276), nedaug nusileidžia su dažyto tinko (229) fasadais. Trečiajai – plytų mūro fasadų grupei priskiria 131 bažnyčią, su akmenų mūro fasadais – 82 objektai. Taigi, nors visose vyskupijose dominuoja dažyti mediniai ir tinkuoti bažnyčių fasadai, tačiau tyrėja įžvelgia tam tikrus regioninius ypatumus. Pavyzdžiui, Telšių vyskupijoje dominuoja medinės architektūros bažnyčios, panašiai esama ir Kaišiadorių, Vilkaviškio, Panevėžio vyskupijose. Tačiau Vilniaus ir Kauno arkivyskupijose daugiau tinkuoto mūro fasadų.
Ištyrinėjusi dažyto medžio fasadų spalvas Lietuvoje atrado 14 rūšių spalvinių sprendimų variantų. Visoje Lietuvos teritorijoje yra geltonų, rausvų, rusvų ir žalsvų atspalvių bažnyčių fasadų. Pilkų spalvų bažnyčių nėra tik šiaurės rytų Lietuvoje (Panevėžio vyskupija). Baltų spalvų nėra vakarų ir šiaurės Lietuvoje (Panevėžio, Šiaulių, Telšių vyskupijos). Melsvų fasadų bažnyčios sutinkamos tik Lietuvos šiaurėje (Šiaulių vyskupija).
Visose vyskupijose dominuoja geltoni bažnyčių fasadų atspalviai. Dažyto tinko bažnyčių fasaduose atrasta dešimt spalvinių sprendimų. Pačios spalvingiausios yra Vilniaus arkivyskupijos bažnyčios. Raudono plytų mūro bažnyčių esama visoje Lietuvoje. Daugiausia jų – Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Vilkaviškio vyskupijose. Geltonų plytų mūro daugiausia yra Vilniaus arkivyskupijoje ir Kaišiadorių vyskupijoje, mažiausiai (6,76 %) – Vilkaviškio vyskupijoje. Pilkų plytų mūro fasadų daugiausia yra Telšių vyskupijoje. Spalvingiausios plytų mūro fasadų bažnyčios stovi Kauno, Vilniaus arkivyskupijose ir Vilkaviškio vyskupijoje.
Pagal spalviškumą tyrėja atrado devynių rūšių akmens mūro bažnyčių fasadus, maždaug po vienodai esama dominuojančių pilkų – baltų, pilkų – raudonų atspalvių, dar esama po vieną kitą rudą, raudoną, pilką atspalvį.
Apibendrinusi susistemintus duomenis R. Pikelienė rado, jog balti bažnyčių fasadai sutinkami visoje Lietuvos teritorijoje. Antroje vietoje – gelsvos spalvos bažnyčios. Trečiai pagal spalvų kiekį grupei vyskupijose priskiria raudonų spalvų fasadus. Pilkų atspalvių bažnyčių fasadų sutinkama apie 10-12 %. Dar esama geltonų, rausvų, rusvų, rudų fasadų. Žalių ir žalsvų bažnyčių fasadų yra po vieną – dvi vyskupijose (arkivyskupijose).
Amžių tėkmėje
Pasak bažnyčių fasadų spalvas tyrinėjusios Romarikos, Lietuvą istorikai dažnai įvardina kaip šalį tarp Rytų ir Vakarų, o šis atliktas tyrimas leidžia teigti, kad Lietuva gali, atsižvelgiant į bažnyčių fasadų spalvas, būti vadinama šalimi tarp Šiaurės ir Pietų. Tai šiaurietiškos Vokietijos (plytų mūras) ir pietietiškos Italijos (tinkuotas mūras) statybinės tradicijos įtaka Lietuvos bažnyčių fasadų spalviniams sprendimams. Tačiau lokali statybinė tradicija (medis, lauko rieduliai) formuoja savitą Lietuvos bažnyčių fasadų spalvinių sprendimų paletę ir subtiliai prabyla vietos kalba.
Krikščionybė kartu su architektūriniais kulto pastatų sprendiniais keliavo į Lietuvą tiek pirmiausiai šiaurietiškomis tradicijomis iš vokiečių žemių, vėliau iš Nyderlandų, tiek su pietietiškais – iš Italijos. Pirmuosius kulto pastatus projektavo ir statė kviestiniai architektai iš Europos, atsinešdami savo statybines tradicijas, kurios darė įtaką bažnyčių architektūriniams ir fasadų spalviniams sprendimams. Nors pavienių lietuvių kilmės architektų tarp vienuolių būta ir XVII amžiuje, plačiau reikštis lietuviai architektai, pasauliečiai pradeda XVIII amžiaus antroje pusėje ir XIX amžiuje. Po Lietuvos valstybės atkūrimo (1918 metais) Lietuvoje bažnyčias projektavo ir statė lietuviai, studijas baigę Vakarų Europoje, o tai darė įtaką jų architektūriniams sprendimams, turėjusiems įtaką fasadų spalvoms. Po Antrojo pasaulinio karo sovietai okupantai bažnyčių statybas uždraudė. Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę (1990 m.) prasidėjo naujas bažnyčių statymo etapas. Jas projektuoti ėmėsi išskirtinai lietuviai architektai. Prasidėjo nacionalinio savitumo paieškos, kurios sakralinėje architektūroje daro įtaką fasadų spalviniams sprendimams.
Užpildo nišą
Magistro darbo recenzijoje pažymima, kad Romarika Pikelienė atliko didelį, rimtą tiriamąjį darbą. Darbe tiksliai nurodyti tyrimo metodai, gausu perskaitytos ir tinkamai naudotos literatūros apie sakraliąją Lietuvos architektūrą, polichromijos niuansus, regioninius skirtumus, pastato statybos būdo ir spalvos, apdailos sąsajas. Nemažą darbo dalį sudaro ankstyviausių krikščioniško kulto pastatų, simbolikos aptarimas. Pagirtina, kad autorė pristato ir darbe naudotą interviu metodą, klausimus, diskusiją su architektais, paveldo specialistais.
Recenzijoje pabrėžiama, kad žvelgiant į kelių pastarųjų metų Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno katedros magistrantų darbų kontekstą, senosios dailės, kulto pastatų tyrimai nėra populiariausia tema. Tad perspektyvios, atidžios ir jautrios kūrėjos ir tyrėjos Romarikos Pikelienės darbas užpildo šios srities tyrimų nišą.