Tėvynei Lietuvai palikęs gilius pėdsakus

VIDUKLĖ. Paskutinį sausio sekmadienį iškilmingai paminėtas 1976-1983 metais čia klebonavusio Šv. Kryžiaus parapijos klebono mons. Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) 100-osios gimimo metinės. Jos prasidėjo Rožinio malda bažnyčioje, o po jos šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas, Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, svečias iš Plungės kun. Alvydas Vaitkevičius ir šios parapijos klebonas kun. Vytautas Paukštis.

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs vysk. S. Bužauskas pamaldų įžangoje ne tik parapijiečiams, bet ir iš įvairių Lietuvos vietų susirinkusiems svečiams bei per „Marijos radiją“ transliaciją sekusiems klausytojams sakė, kad šį Dievo Žodžio sekmadienį, tą dieną, kai jis prieš 42 metus buvo areštuotas, minime mons. A. Svarinsko 100 metų jubiliejų ir tikriausiai jis iš dangaus džiaugiasi tokiu gausiu būriu žmonių, tarp kurių yra daug jaunimo, nes jo didžiausias troškimas buvo, kad jaunimas lankytų bažnyčią, melstųsi į Dievą, kad Jis padėtų įveikti visas negandas. „Pradėdami šias šv. Mišias dėkokime Dievui už monsinjorą Alfonsą. Jis dažnai sovietmetyje pradėdamas pamokslus, žinodamas, kad jo atėję klausytis ne tik tikintys žmonės, pasiilgę tiesos, bet ir norintieji jį sumenkinti, tie, kuriuos atsiųsdavo tam tikros tarnybos, pirmiausiai liepdavo įsijungti magnetofonus, ir sakydavo: „Galite įrašinėti!“ Per tą laiką, kai jis čia dirbo 1976–1983 metais, kunigas buvo karštas ir uolus Evangelijos skelbėjas, mylėjo Dievą ir Bažnyčią, norėjo, kad žmonės lankytų bažnyčią ir būtų sąmoningi katalikai. Jis žodžiais ir savo pavyzdžiu sekė Viešpatį“. Šv. Mišių homilijoje vysk. S. Bužauskas kalbėjo apie Dievo Žodžio svarbą. Tikriausiai retas katalikas neturi Šventojo Rašto. Bet ar tie, kurie jį turime, skaitome? Pasak vyskupo, gaila, kad dažnai Šventąjį Raštą skaitome kaip bet kurią kitą knygą ir vertiname pagal tuos pačius kriterijus. Šventąjį Raštą skaitome be maldos ir atvirumo Dievo asmeniui, iš tiesų turėtume skaityti ne širdimi ar tikėjimu, o protu. Norime tą knygą tuoj pat suprasti, o jei kažko nesuprantame ar kas nors nepatinka, numetame į šalį. Į Dievo asmenį turime žiūrėti su didele pagarba, meile, nuolankumu, atvirumu, supratimu, kad tos knygos tekstai skirtingose situacijose gali padėti labai įvairiai. Ta knyga parašyta tam, kad Bažnyčios nariai būtų tikėjimo bendruomenė, o šių laikų žmogus galėtų tinkamai pasirinkti, nes Viešpats per savo žodį mus stiprina. Pasak vysk. S. Bužausko, Šventasis Raštas parašytas tam, kad būtų įgyvendinti 4 tikslai. Pirmasis – kad būtų atskleista tiesa apie Dievą ir žmogų. Per Šventąjį Raštą suprantame, koks yra Dievas ir koks yra žmogus, sukurtas pagal Jo paveikslą. Antrasis tikslas – Šventasis Raštas parašytas tam, kad stiprintų žmogų gyvenimo kelionėje. Mes suprantame amžinojo žodžio, kuris stiprina, paguodžia, suteikia ramybę, svarbą. Juk dažnai skaitydami Šventąjį Raštą jame visa tai randame. Juk ir monsinjoras Alfonsas bei jo lagerio bendražygiai sakė, kad ten per visokias užtvaras atėjęs Dievo žodis buvo kaip vaistas ir maistas, teikė dvasinę stiprybę. Trečiasis Šventojo Rašto tikslas – amžinojo gyvenimo viltis. Tai maistas, duodamas čia ir dabar, kad prisimintume, jog esame kelionėje, o jos tikslas – amžinas gyvenimas, kad gyvendami žemėje ruoštumėmės gyvenimui dangaus karalystėje. Vyskupas sakė, kad ketvirtasis Šventojo Rašto tikslas – džiaugsmas, kad nesu vienas šiame pasaulyje, kad priklausau bendruomenei, kuri skaito Dievo žodį, keliauja į tiesą ir žino, kad Viešpats yra su mumis. Taigi Dievo Žodį svarbu skaityti, o ne tik laikyti knygų lentynoje. Vyskupas ragino Šventąjį Raštą skaityti po truputį, bet kiekvieną dieną. Nereikia perskaityti visą iškart ir padėti, o verčiau kaip valgant kasdienį maistą nepersivalgyti. Ir skaitymo būdą galime pasirinkti įvairų. „Turėkime kantrybės ir išminties, stenkimės, kad Dievo Žodžio skaitymą visada lydėtų malda, atvirumas Dievo asmeniui, kuris tą knygą parašyti įkvėpė ir kurio malone ta knyga – Šventasis Raštas – buvo išversta į lietuvių kalbą, pasiekė mūsų Tėvynę Lietuvą ir per ją mes galime pagilinti savo tikėjimą“, –  ragino vysk. S. Bužauskas. Vyskupas sakė, kad monsinjoras Alfonsas ir čia, Viduklėje, esant įvairioms aplinkybėms, aiškino Dievo žodį, kad žmonės jį suprastų ir atpažintų tiesą. Tiesa ir laisvė buvo bene svarbiausi dalykai, kuriuos savo pamoksluose pabrėždavo monsinjoras Alfonsas. Pasak vyskupo, kalbant apie monsinjorą Alfonsą bene svarbiausias jį apibūdinantis žodi būtų kovoti. Jis dažnai šį žodį sakydavo kviesdamas į kovą, nors daug kas tam žodžiui nepritardavo, klausdamas: „Apie kokią kovą, kunige, kalbi? Kodėl kvieti kovoti, kai reikia kviesti mylėti ir tarnauti?“ „Daug kam šis kunigas buvo per kietas riešutas, per griežtas, per sunkus, per didelis, todėl daug kas jo nesugebėjo suprasti. Bet visiems jis išliko nepatogus kaip pranašas, kaip šauklys, kaip ženklas ar priekaištas, – homilijoje sakė vysk. S. Bužauskas. – Priekaištas Bažnyčiai, kunigams, vyskupams, tikintiesiems, jaunimui, sovietų valdžiai, kagėbistams ir laisvai Lietuvai, kad mes pamirštame kovoti. Juk yra įvairių kovos būdų. Šventajame Rašte irgi yra žodis kovoti. Čia raginama kovoti pirmiausiai su nuodėme“. „Jei Lietuvoje būtų laikomasi Dešimties Dievo įsakymų, patirtume dangaus karalystę“, – sakydavo monsinjoras. Vyskupas ragino pasvarstyti apie tai, su kokiomis kovomis mes susiduriame. Juk priešiškos jėgos skatina nepaisyti Dievo Žodžio, negyventi kaip moko Kristus, nebūti Jam ištikimiems, vilioja įvairiomis pagundomis, patogumais, noru visiems įtikti ir atrodyti maloniems, bet tokiu būdu nutolstant nuo Kristaus. Kaip sakydavo monsinjoras Alfonsas, turime kovoti už teisingumą ten, kur esu, kad nebūtų skriaudžiamas silpnasis, paniekinami Dievo įsakymai. Jei kam nepatinka žodis kovoti, tai tebūnie kitas žodis, pavyzdžiui, atsispirti vilionėms, kurias siūlo šių dienų pasaulis. Branginkime laisvę, ginkime ją nuo pavojų, darykime teisingus pasirinkimus, galvokime, kokios bus jų pasekmės. Mylėkime gimtąjį kraštą ir Dievo mums duotą žemę. Tai Šventojo Rašto mintis, kurią mėgdavo kartoti mons. A. Svarinskas. Pasak vysk. S. Bužausko, monsinjoras Alfonsas buvo pasaulyje labiausiai žinomas Lietuvos mylėtojas, būtent dėl jo išlaisvinimo iš lagerio kalbėjosi aukščiausieji valstybių pareigūnai. Jis buvo labiausiai minimas ir gerbiamas kaip tiek daug kentėjęs ir aukojęsis dėl Lietuvos ir šv. popiežiaus Jono Pauliaus II. „Šiandien atrodytų keista, kad jis buvo kaltintas dėl to, kad myli Lietuvą, kad platina „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, priklauso Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, – sakė vysk. S. Bužauskas, – Monsinjoras žinojo, ką reiškia gyventi vergystėje, būti nelaisvam. Jis kviečia mus stiprintis Viešpačiu bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ir tikėjimo žinią perduoti kitiems. Tegul monsinjoro Svarinsko gyvenimo pamokos, radikalus pavyzdys kviečia mus atsikratyti abejingumo Dievui, Tėvynei Lietuvai, kad mūsų valstybėje būtų daugiau laisvės ir teisingumo. Viešpatie, ačiū Tau už monsinjorą Alfonsą ir jo bendražygius, kurie mums yra ne tik istorinės asmenybės, bet ir priminimas, kad ir mes pagal savo pašaukimą kažką paliktume Tėvynei Lietuvai, kad pasaulyje būtų daugiau tiesos, šviesos, laisvės ir meilės“, – baigė homiliją vyskupas. Šv. Mišių pabaigoje jis visus kvietė sukalbėti maldą „Sveika, Marija“ prašant pašaukimų, kad ir šiais laikais nepristigtume kunigų.

Šv. Mišiose giedojo parapijos choras (vadovas Rolandas Žakys), vargonais grojo Jurgita Urbutytė-Underienė. Šv. Mišių pabaigoje visi sugiedojo „Tautišką giesmę“ ir „Marija, Marija“.

Po šv. Mišių visiems susirinkusiems paminėti mons. A. Svarinską dėkojo klebonas kun. V. Paukštis, o už renginio organizavimą atskirai pareiškė dėkingumą Pastoracinei tarybai ir Redai Sopranaitei.

Išėję iš bažnyčios susirinkusieji stabtelėjo prie šventoriaus vartų, kur uždegė žvakelių ir pasimeldė šalia mons. A.Svarinsko biusto ir atminimo lentos.

Paskui renginys tęsėsi Parapijos namuose. Čia ekrane visi matė nuotraukas iš mons. A. Svarinsko gyvenimo, atėjusiuosius sutikusieji parapijiečiai pasitiko savo atsineštais šiltais ir saldžiais patiekalais, kava, arbata, o maistą palaimino vysk. J. Kauneckas. Pasistiprinus prasidėjo atsiminimų apie mons. A. Svarinską popietė. Renginį vedusi Reda Sopranaitė sakė, kad jokių išankstinių kalbėtojų nenumatyta, nėra kviestinių svečių, taigi visi šios popietės dalyviai yra lygiaverčiai. Reda priminė, kad monsinjoras Alfonsas, grįžęs iš kokio nors renginio, jį įvertindavo pagal tai, ar jame būdavo dainuojama. Jei kada koks nors renginys geras būdavęs, su dainomis, monsinjoras jį pagirdavo, bet jei kuriame nebuvę dainuojama, sakydavo, kad būtų gerai, bet trūko dainos. „Taigi ar šis renginys monsinjoro akimis bus geras, priklausys nuo visų mūsų“, – sakė R. Sopranaitė ir prisiminė, kaip monsinjoras, iš kokio nors renginio vis parsivesdavo svečių. Jo šeimininkė Monikutė, stengdamasi visus pavaišinti, turėdavo daryti stebuklus, nes būdavo paruošusi pietus dviems-trims asmenis, o monsinjoras parsivesdavo 15-20 svečių. Vidukliškiai turbūt prisimena, kad klebonijoje kartu su kunigu Alfonsu prie pietų stalo sėsdavo visi: remontus darę meistrai, Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai, svečiai profesoriai iš Vilniaus, kunigai ir šv. Mišių atėjusios užsisakyti močiutės. R. Sopranaitė sakė, kad pamaldumas buvo vienas svarbiausių monsinjoro bruožų, malda jį lydėjo visur ir kasdien, klebonaujant, kalint lageryje, gyvenant užsienyje. Nesvarbu, kada begrįždavo namo, vis sakydavo, kad jo brevijorius dar nesušnekėtas. Tai buvo jo šventa pareiga. „Adoracija, Kryžiaus kelias, Rožinis gal mums vaikams kai kada būdavę nuobodu, – prisiminė savo vaikystę Reda. – Įsėdame į klebono automobilį ir iškart turime kalbėti Rožinį. Dabar suprantame, kad kelionėje tai svarbiausia malda“.

Vysk. J. Kauneckas priminė, kad sausio 26 dieną suėmus kunigą Alfonsą kiekvieno mėnesio 26 dieną melstis už jį susirinkdavo daugybė žmonių ir jie būdavę nuoširdesni, negu dabar. Nebūdavo jokių vaišių ir papildomų rūpesčių. Jo suėmimo dieną melstis atvykdavo iš įvairių vietų, ir vyresnių, ir jaunimo, buvo renkami parašai už jo išlaisvinimą. „Viešpatie, dėkojame Tau, kad uždegei meile Tau monsinjorą Alfonsą, kuris ir tada, ir dabar sugeba patraukti daugybę žmonių. Prašome, kad visi pakiltume į dabartinės Lietuvos atgimimą!“ –  sakė vysk. J. Kauneckas. Jis nusivylęs, kad šiandien Lietuva nyksta, šeimos išyra, daugelis gyvena susidėję, be Santuokos sakramento, net gyvendami kartu nutaria neturėti vaikų. Vyskupas sakė girdintis netgi eucharistijos bičiulių skundų, kad jų vaikai dar susituokę, o vaikaičiai 10 metų gyvena kartu, bet neturi vaikų, užtat augina šunis… „Viešpatie, laimink Lietuvą, kad ji neitų į tokią baisią pražūtį!“, – prašė vysk. J. Kauneckas. Jis prisiminė, kad monsinjoras labai troško, jog visur dalyvautų jaunimas, Lietuvos ateitis. Vyskupas prisiminė 1977 metus, kai Žemaičių Kalvarijos atlaiduose iš kunigo Alfonso išgirdo paraginimą juose atgaivinti jaunimo procesiją. Jis pats iš anksto atsiuntė šiai procesijai kryžių su dviem vėliavomis. Ir iš tiesų, 1978 metais buvo surinkta po šimtą mergaičių ir berniukų procesija. Žemaičių Kalvarija tokios dar nebuvo mačiusi.

Vysk. E. Bartulis džiaugėsi pažintimi su monsinjoru Alfonsu, nuolat drąsindavusiu eiti tikėjimo keliu, drąsiai juo vesti jaunimą. „Kai monsinjoras iš Vokietijos grįžo į Lietuvą, gyvenome viename name. Iš jo patyriau daug nuoširdumo ir meilės – esu už tai jam dėkingas“, – sakė vyskupas Eugenijus.

Tautodailininkas, medžio drožėjas Adolfas Teresius sakė esąs vienas pirmųjų eucharistijos bičiulių, o kunigo Svarinsko pamokslus suprasdavęs kaip vidinį padrąsinimą, kaip ir kur eiti tautai. Jam daug kartų tekę patarnauti jo aukojamose šv. Mišiose, yra matęs, kaip net kunigai, matyt, išsigandę  jo drąsių žodžių, yra atėmę mikrofoną… A. Teresius prisimena, kad apie 1982 metus, kai buvo ką tik grįžęs iš sovietų kariuomenės, atvyko į Viduklę švęsti Užgavėnių. „Linksminomės, daug dainavome, ir staiga įsiveržia „daržovininkai“ su raudonais raisčiais, – sakė A. Teresius. – Aš jiems pasakiau, išgėrėt, vyrai, jauskit vietą, kur atėjote. Sugėdinau juos, bet neprisimenu, ką jiems pasakiau. Bet po kelių savaičių mane surado Josvainiuose ir iškart nuvežė į teismą Raseiniuose. Taigi esu teistas už valdžios pareigūnų įžeidimą ir jų išvadinimą bedieviais ir mėlynanosiais“.

Susirinkusiesiems nusikvatojus R.  Sopranaitė priminė, kaip vienoje kaltinamoje byloje buvo atrinktas 21 kun. A. Svarinsko pamokslas, o dar aštuonių įrašai esą išsimagnetino. Tada kunigas papriekaištavęs, kad sumenkino jo veiklą, nes jis per metus įvairiose Lietuvos bažnyčiose pasako apie 200 pamokslų, tą darė keliolika metų, o į bylą įtraukė vos 21-ą… Renginio vedėja sakė, kad tada pagrindinė dvasinė pagalba kunigams buvo eucharistijos bičiuliai, o Lietuvos laisvei ir jie paliko savo indėlį.

Toliau kalbėjo kitas eucharistijos bičiulis Vidas Abraitis. Jis sakė esąs dėkingas monsinjorui Alfonsui už daug ką, bet labiausiai – už žmoną. Mat prieš atvykdamas į Viduklę kun. A. Svarinskas dirbo Kudirkos Naumiestyje, kur prieš jį dirbo kun. Sigitas Tamkevičius. Dėl savo aktyvumo jiems nepasisekė ten ilgiau užsibūti, bet per tuos ten praleistus devynis mėnesius jis pasėjo tokią sėklą, kad vaikai iš Kudirkos Naumiesčio jo pamokslų pasiklausyti atvykdavo į Viduklę. V. Abraitis priminė savo apsilankymą Kavarske, kur kurį laiką klebonavo mons. A. Svarinskas. Ten zakristijonas guodėsi, kad parapija neišgyvens, nes monsinjoras nemokamai laidoja…

Keliautojas, gydytojas, fotografas  Valentinas Kabašinskas pasidalijo viena dar niekur neskelbta istorija, kaip jis kartu su mons. A. Svarinsku 1990 metais su automobiliais iš Vokietijos keliavo į Lietuvą. Tuo metu jam teko lankytis Vokietijoje, Bad Viorishofene, kur kunigas Alfonsas gyveno. Šiame mieste pokaryje įsikūrė vysk. Antanas Deksnys, prel. Paulius Jatulis, kun. Kazimieras Vaišvila. Jie leido čia apsistoti ir iš sovietų lagerio į tremtį išleistam kun. A. Svarinskui, kuris dažniau gyveno ne Bad Viorishofene, o važinėjo po pasaulį. Lietuva buvo ką tik paskelbusi atstatanti Nepriklausomybę, bet jau patyrė sovietų blokadą. Vieną dieną kunigas Alfonsas išgirdo skambutį iš Lietuvos. Jam skambinęs kardinolas Vincentas Sladkevičius kvietė grįžti į Lietuvą, nes čia esąs reikalingas. V. Kabašinskas padėjo kunigui Alfonsui pasiruošti kelionei. Nusprendė į Lietuvą vykti kartu dviem automobiliais, kunigas – su „Fordu“, Valentinas – su „Fiatu“. Manė sugrūsią visus daiktus į automobilius. Bet kunigas Alfonsas dar nusipirko priekabą. Jos prireikė, nes kunigas rūpinosi ateitimi – nusipirko dauginimo aparatą, kad Lietuvoje galėtų dauginti knygas.

Tada nebuvo jokių navigacijų, tik žemėlapiai. Maršrutą numatė, žadamus pravažiuoti miestus susirašė. Išvykus ir įsukus į autobaną vienas paskui kitą važiuojančius 100 km/val. greičiu visi automobiliai juodu lenkė. Sustojus vienoje degalinėje kunigas Alfonsas Valentinui pasakė, kad reikia užsukti į Prahą ir aplankyti Aleksandrą Dubčeką. Esą tik jie du įvertinti kažkokiu tuo pačiu JAV prezidento Ronaldo Reigano apdovanojimu. Valentinui tai buvusi staigmena, nes apie tai kunigas iš anksto neužsiminė. Teko vykti į Prahą, pagal telefonų knygas ieškoti šio žmogaus adreso. Adresą rasti pavyko, tačiau į telefono skambutį niekas neatsakė ir į vidų neįsileido. Todėl teko vykti toliau. Įdomiausia buvę, kai turėjo įvažiuoti į greitkelį. Į kairę pusę įsukti niekas nepraleido. Tada kunigas įvažiavęs į greitkelį sustabdė eismą, ir abudu galėję įsukti į kairę. Atvažiavę į Lenkiją pernakvojo pas kunigui pažįstamą vyskupą. Kitą dieną toliau tęsė kelionę į Lietuvą. Per blokadą įvažiuoti per Lazdijus nebuvo galima, sovietų pasieniečiai nieko nepraleisdavo, todėl reikdavę vykti per Baltarusiją. Kunigas Alfonsas sugebėjo su kažkuo Vilniuje susiskambinti. Iš ten kažkam atvykus juos abu praleido pro Lazdijų muitinę. Tada užsuko pas Lazdijų kleboną, o paskui laimingai atvyko į Kauną ir Valentinas „perdavė“ kunigą Alfonsą kun. E. Bartuliui. „Kai nežinome, ką daryti, ką kalbėti, turbūt monsinjoras Alfonsas mums patartų, – sakė V. Kabašinskas. – Įdomu, ką jis pasakytų Laisvės premiją gavusiam kunigui, teigiančiam, kad jam svarbiausia yra partnerystės įstatymas? Arba ką pasakytų kunigui bendražygiui, kuris kviečia į kažkokį susitaikymą su Putinu? Ir dar daug klausimų jam galėtume užduoti. Jo atsakymai mums patartų, kaip mes turėtume gyventi, kad mažiau klaidų padarytume“.

R. Sopranaitė susirinkusiesiems dar priminė, kad mons. A. Svarinskas mėgdavo pasakoti apie lagerį ne kaip apie kokią nors skausmingą vietą, bet apie vietą, kurioje buvo daug bendražygių, kur turėjęs galimybę su daug kuo pabendrauti, mokytis kalbų, filosofijos. Su juo kalėjo tokie garsūs žmonės kaip generolas Jonas Juodišius, jį kunigu įšventinęs vysk. Pranciškus Ramanauskas, kardinolas Josifas Slypijus, prof. Levas Karsavinas. Pasak jo, lageris buvęs jo aukščiausia karjeros vieta, nes jis buvęs kardinolo nuodėmklausiu. Monsinjoras ne tik aukojosi, bet mokėjo ir kitus įtikinti apie aukos prasmę. Kai kas mėnesį lankydavo ligonius, jų prašydavo, kad jie aukotų savo kančią už Bažnyčią ir Lietuvą, jos dvasinį atgimimą. Galbūt tada žmonės nelabai suprasdavo šio prašymo prasmės, dabar ji jau aiški.

Kun. A. Svarinsko Viduklėje klebonavimo laikais uoliai dirbusi su Petrašiūnų jaunimu ir dažnai su juo čia atvykdavusi seselė vienuolė Aldona Raižytė sakė girdėjusi, kaip vienas jaunuolis, dirbęs milicijoje, skundėsi labai blogai jaučiasi, kad kaip koks šuo turi vaikyti į atlaidus susirinkusius maldininkus.

Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė sakė, kad mons. A. Svarinskas buvo svarbus ne tik lietuviams, bet ir ukrainiečiams. Abi tautas vienija bendra istorija ir kova už Nepriklausomybę. Kai į Ukrainą atėjo tarybų valdžia, Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų Bažnyčia buvo uždrausta, daugiau kaip 3000 bažnyčių atiduota Stačiatikių Bažnyčiai, nesutikusieji į stačiatikybę pereiti kunigai buvo žiauriai nužudomi, kankinami, atsidurdavo lageriuose. Tarp jų buvo ir kardinolas J. Slypijus, su kuriuo kartu kalėjo mons. A. Svarinskas. Monsinjoras Alfonsas daug prisidėjo Vilniuje rytų (graikų) apeigų katalikams grąžinant Švč. Trejybės bažnyčią. „Jis, o ir sesuo Nijolė Sadūnaitė, dažnai dalyvaudavo mūsų bendrijos renginiuose, mėgdavo pasidalinti prisiminimais, o kartais imdavo verkti. Man yra sakęs, kad mes turime veikti, blogiausia, kai niekas nieko nedaro. Manau, kai šiandien Ukrainai labai sunku, kai mūsų kunigai tapo karo kapelionais, monsinjoras Alfonsas yra jiems pavyzdys“, – baigė savo pasakojimą N. Šertvytienė.

Save įvardijęs jau į atsargą išėjusiu politiku Povilas Urbšys sakė, kad sutikęs mons. A. Svarinską jausdavo jo milžinišką dvasią, kad reikia aukotis dėl Tėvynės. Ta jo auka kiekvienam iš mūsų pasėjo sėklą, kad ir tu turi žinoti, dėl ko reikia aukotis. Toks jo liudijimas įpareigoja ir vėlesnes kartas imtis atsakomybės aukotis.

Turbūt žinome, kad vietoje suimto Viduklės klebono į kalėjimą siūlėsi parapijietis Ignas Paulauskas. Jo vaikaitė Romena Antanavičienė, dabar Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos socialinė pedagogė, prisimindama kunigo Svarinsko klebonavimo laiką, labiausiai įsiminė tuometinių vaikų norą dalyvauti procesijose. Tuomet daugybei vaikų nebuvę jokios baimės, kiekvienas turėjo savo rūbelius. Gal tas jausmas persidavė ir tuometinių vaikų vaikams, dabar irgi noriai dalyvaujantiems šv. Mišiose, procesijose, nebijantiems ateiti į šermenis ar bendraklasių artimųjų laidotuves.

Parapijietis Pranas Laurinavičius pirmąjį įspūdį apie kunigą Svarinską patyrė tuomet, kai šis mažame kambarėlyje suteikė Ligonio sakramentą jo mamai. Pranas buvo elektrikas, dažnai rašinėdavo į rajono laikraštį „Raseiniečių žodis“, vėliau pervadintą „Nauju rytu“, lankydavosi bažnyčioje. Bet vienąkart pasibaigus profsąjungos susirinkimui, rajono komunistų partijos sekretorė ideologiniam darbui paprašė jį pasilikti. Sakė, žinanti, kad Pranas rašinėja rajono laikraščiui ir vaikšto į bažnyčią, paprašė parašyti apie kunigo Svarinsko pamokslus. „Man jie labai patinka“, – atsakęs jis. Nepaisant to, vis tiek prašė parašyti, o jis sakė jokio teksto apie kleboną nerašęs. Bet vėliau jokių priekaištų dėl to nesulaukęs, tik tas vėliau, matyt, atsiliepė darbe, nes buvo ignoruojamas jį vertinant, niekada negaudavęs premijų. P. Laurinavičius sakė dėl to jaučiasi ramios sąžinės. Pasak jo, kai kurie parapijiečiai, matyt, ne tik rašė, bet ir talkino įrašinėdami kun. A. Svarinsko pamokslus. P. Laurinavičius teigė, kad kiekviena epocha turi savo herojus. Jei XIX amžiuje toks buvo kun. Antanas Mackevičius, tai XX amžiaus herojus buvo mons. A. Svarinskas.

Viduklės parapijietis Adolfas Kumpikevičius prisiminė Viduklės kleboną kun. A. Svarinską kaip labai uoliai besirūpinusį bažnyčios remontu. Kadangi Adolfas tada dirbo Skaudvilėje, jis padėdavo gauti lentų iš lentpjūvės, o kad jos patektų bažnyčiai remontuoti, prisidėdavo ir aplinkiniais keliais talkinę vietinės valdžios žmonės. Beje, tais laikais atliktas remontas buvo paskutinis. Matyt, klebonas gerai prižiūrėjo darbus, kad jie buvo atlikti kokybiškai.

Keliomis mintimis apie bendravimą su mons. A. Svarinsku dar pasidalijo buvęs Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas ir Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos narė Alė Jurgaitienė.

Kadangi mons. A. Svarinskas įvairių renginių grožį vertindavo pagal tai, ar jose būdavę ir dainų, to norėdavo ir jo šventėse, tai ir šįkart tarp kalbėjusiųjų skambėjo dainos, kurių žodžių tekstus kiekvienas galėjo pamatyti ekrane ir pritarti savo balsais. Dainuoti kvietė parapijietė, choristė Jolita Piatkienė.

Beje, mons. A. Svarinskas buvo dažnas svečias „XXI amžiaus“ redakcijoje. Jis rūpinosi, kad katalikai skaitytų „XXI amžių“, o vaikai – „Kregždutę“. Kol ėjo šis laikraštėlis, nuolat paimdavo po kelis šimtus jo egzempliorių ir išplatindavo sutiktiems vaikams. Kai atvyko klebonauti į Kavarską, rado tik vieną „XXI amžiaus“ prenumeratorių, o išvykdamas tokių paliko 40. Dabar ten „XXI amžiaus“ neskaito niekas… Vis atsinešdavo parodyti ir padovanoti kokį nors savo išleistą žymaus žmogaus portretą. Kai išleido mons. Zenono Ignatavičiaus-Ignonio portretą, ketino pasirūpinti ir jo knygos „Praeitis kalba“ leidimu. Šis kunigas Antrojo pasaulinio karo metais rūpinęsis karių sielovada Baltarusijoje bei šioje knygoje pasakojantis savo išgyvenimus itin sunkiu laiku parodė savo misijos svarbą, todėl monsinjoras Alfonsas tą knygą norėjo padovanoti kariams. Bet ta knyga jau buvo ką tik išleista, todėl monsinjorui tik nurodėme, į kurį knygyną nueiti.

O renginyje dalyvavęs kun. A. Vaitkevičius „XXI amžiui“ sakė jaunystėje gimtosios Skaudvilės parapijos bažnyčioje dažnai klausydavęs kunigo Svarinsko pamokslų, o kartais atvykdavęs jų pasiklausyti ir į Viduklę.

Žvelgdamas svečio įspūdžiu, galiu pasakyti, kad vidukliškiai puikiai paminėjo savo buvusį kleboną. Didelis būrys parapijiečių ruošdamiesi renginiui prisiėmė konkrečias atsakomybes ir puikiai jas įvykdė. Nemažai ruošos turėjo zakristijonas Jonas Kačiušis, katechetas Tomas Branauskas, Audronė Tamulevičienė, Roma Janulevičienė, procesijos organizatorės Edita Baltrušaitienė ir Inga Molotokienė. Choro vadovas Rolandas Žakys ne kartą sukvietė choristus į repeticiją. Renginiui ruošėsi ir šauliukai (vadovė mokytoja Lina Radžienė) bei kitas Viduklės jaunimas. Be karšto maisto, kurį paruošė Loreta Laurinaitienė, pyragus kepė, sumuštinius tepė ir dalino: Valdonė Kuzerienė, Aušra Vaitkevičiūtė, Edita Majevskaja, Odeta Jokimčienė, Giedrė Peldūnienė, Ilona Daunienė. Norinčius pasižvalgyti po parapijiečių įkurtą mons. A. Svarinsko atminimo kambarį lydėjo mokytoja Eugenija Verygienė, maltiečių vadovė Gerda Visockienė. Parapijiečių iniciatyvai paminėti mons. A. Svarinską nuoširdžiai pritarė klebonas kun. V. Paukštis.