Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai – 400

Šiaulių miesto centre, ežero kranto aukštumoje, prieš maždaug 400 metų iškilo bažnyčia. Šiandien ji –architektūros paminklas, priskiriamas renesansiniam architektūros stiliui, lotyniškojo kryžiaus plano. Miesto objektų kilmę tyrinėję kraštotyrininkai, taip pat ir archyvo saugomi dokumentai liudija, kad bažnyčia pastatyta 1625 m., tačiau kituose šaltiniuose randama duomenų apie galimai vėlesnę statybų pabaigos datą. 1634 m. spalio 8 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, ceremonijos metu bažnyčiai suteiktas Šv. Petro ir Povilo vardas.
Šiandieninis katedros vaizdas pakitęs ne tik dėl praūžusių karų, bet ir dėl žaibo, kuris 1880 m. trenkė į tuometinės bažnyčios bokštą ir sudegino jo medinę viršūnę. Kilus gaisrui bokštas neteko grakštaus, žaliai dažyto varpo formos šalmo, kuris buvo ypač būdingas renesanso architektūrai. Atstatyta viršūnė buvo kur kas paprastesnė, bokštą uždengė aštuoniakampės piramidės pavidalo smailė su stoglangiais ir trikampiais frontonėliais, tuo pačiu buvo paaukštintas ir mūrinis bokšto viršus. Pastato stogas ir sienos nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau Antrojo Pasaulinio karo metu bažnyčia buvo dar smarkiau apgriauta. Vokiečiams bombarduojant Šiaulius, įgriuvo bažnyčios lubos, sulūžo grindys, sudegė pastato medinės konstrukcijos, pelenais pavirto ir vidaus interjeras bei meno vertybės.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia visuomenei buvo svarbi, todėl restauruota net dviem etapais. Pirmasis etapas prasidėjo 1945 m. pradžioje, tada bažnyčios atstatymo darbams vadovavo inžinierius V. Krikščiūnas ir architektas S. Ramunis. Bažnyčiai uždengtas laikinas stogas ir sutvirtintos konstrukcijos. 1945 m. pabaigoje tikintieji vėl galėjo grįžti į bažnyčią. Siekiant bažnyčiai sugražinti prieškarinę išvaizdą 1951–1956 m. pradėtas antrasis jos restauravimo etapas. Šiam etapui, kaip ir pirmajam, pastato brėžinius paruošė S. Ramunis, tačiau restauravimo darbus vykdė Vilniuje įsteigta Mokslinė restauracinė dirbtuvė. Pirmiausia buvo pakeistas laikinasis stogas, restauruoti įlūžę skliautai bei šoniniai trikampiai frontonai. 1956 m. pagal S. Ramunio ir V. Krikščiūno projektus galutinai restauruotas bokštas, o bokšto viršūnė uždengta skarda. Po rekonstrukcijos bokšto viršūnės aukštis siekė 23 metrus, o kartu su mūriniu bokštu net 70, 7 metro.
Bažnyčios išplanavimas primena gynybinę tvirtovę, nes turi daug viduramžių statybai būdingų bruožų: mažyčiai šventoriaus vartų bokšteliai, didžiojo bokšto erkeriai (pastato dalis su langais, išsikišusi iš fasado plokštumos) su šaudymo angomis. Pastate yra ir legendomis apipintas rūsys. Vienoje jų pasakojama apie bažnyčios požemyje buvusį praėjimą, kuris neva vedė iš bažnyčios į senąsias miesto kapines ir siekė net Salduvės piliakalnį. Legendos ir lieka legendomis, kol niekas nepateikia įrodymų, o jų kol kas nėra. Pasak archeologų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta ant kapinių, o po pamatais būta žmonių palaikų.
Architektūrinio paminklo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekore vyrauja kolonos, sujungtos arkiniais stogeliais, vidaus ir išorės sienos dekoruotos piliastrais. Pietinį bažnyčios fasadą puošia vienas seniausių saulės laikrodžių Lietuvoje. Manoma, kad jis išlikęs nuo 1625 metų.
1993 m. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Kryžių kalne. Po popiežiaus apsilankymo, 1997 m. buvo įsteigta Šiaulių vyskupiją, o Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai suteiktas Katedros titulas.