Kas nutiko taikos dividendams?

1990-ųjų pradžioje buvau jaunas Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekonomistas pagrindiniame politikos formavimo departamente. Tuo metu vykdavau į TVF misijas Bulgarijoje, kuri tais laikais išgyveno skausmingą perėjimą nuo beprotiško, neefektyvaus centrinio planavimo prie demokratijos bei rinkos ekonomikos, o ilgainiui – prie pilnateisės narystės Europos Sąjungoje (ES), kurios perspektyva buvo daug geresnė nei likti skurdžia Sovietų Sąjungos satelite. Darbas su TVF Bulgarijos komanda buvo įkvepiantis ir įdomus, TVF ir Pasaulio bankui tuo metu įžengus „į nežinomą teritoriją“ – teikiant pagalbą Vidurio ir Rytų Europos šalims ir viltingai tikintis šią transformaciją padaryti kuo mažiau skausminga.
Šaltojo karo pabaiga, kurią didžiąja dalimi lėmė pažangi Michailo Gorbačiovo lyderystė, sukėlė aktyvias ekonomistų ir politikos formuotojų diskusijas dėl galimybių, kurias atvertų karinių išlaidų perkėlimas į produktyvesnes sritis, tiesiogiai susijusias su ekonominiu ir socialiniu vystymusi. Šis reiškinys, pavadintas „taikos dividendais“, mums, jau seniai tikėjusiems, kad karas ir smurtas yra visiškai neefektyvios politinių tikslų siekimo priemonės, buvo akstinas džiūgauti. 1990-ųjų pradžioje keletą kartų buvau susitikęs su Jonathanu Schellu, kuris dar labiau sustiprino mano įsitikinimą, jog pokario laikotarpis pasižymi laipsniškai, bet reikšmingai mažėjančiu karinės jėgos, kaip politinių ir strateginių tikslų įgyvendinimo priemonės, veiksmingumu.
Besikeičianti karo samprata
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, karas paprastai būdavo veiksminga teritorinės plėtros, ekonominio dominavimo ir politinės kontrolės priemonė, technologiškai pažangioms kariuomenėms pavergiant ištisas populiacijas, pasitelkus santykinai mažas pajėgas. Pavyzdžiui, Francisco Pizarro su nedidele grupe nuotykių ieškotojų sugebėjo greitai įveikti Atahualpą su keliais tūkstančiais karių, staiga pavergdamas inkus tiesiogine šio žodžio prasme ir perimdamas didžiulių teritorijų kontrolę. Vis dėlto, prasidėjus industrializuotiems karams bei augant ekonominei tarpusavio priklausomybei, tokio modelio efektyvumas ėmė mažėti, o tai gerokai padidino karinių konfliktų kaštus.
Branduolinių ginklų atsiradimas, demokratinio valdymo išplitimas ir aiškesnis visos žmonijos vienybės suvokimas iš esmės pakeitė karo kaštų ir naudos santykį. Nepaisant didesnės ugnies jėgos ir milžiniškų išteklių, pokario laikotarpiu net ir galingiausios valstybės dažnai nesugebėdavo pasiekti savo karinių tikslų. Pavyzdžių tam netrūksta: nuo 1956 metų Sueco krizės ir britų nesugebėjimo išlaikyti įtakos Egipte iki Prancūzijos nesėkmės Alžyre, o JAV – Vietname, bei Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Naujesnis pavyzdys, kas be ko, yra Rusijos invazija į Ukrainą. Priešingai vadovybės lūkesčiams, jog konfliktas, remiantis prielaida apie didžiulį karinį pranašumą, bus tik trumpalaikis, Rusija nesugebėjo įgyvendinti savo strateginių tikslų ir prarado daugybę gyvybių bei finansinių išteklių, o, pertvarkydama savo ekonomiką karinio pramoninio komplekso stiprinimo linkme, pakirto savo ateities ekonomines perspektyvas.
Šie pavyzdžiai demonstruoja mažėjantį karo efektyvumą net ir branduolinį arsenalą turinčiose valstybėse, akcentuojant, kad karinė jėga jau nebegali garantuoti strateginės sėkmės. Tai, kad tiek autoritarinės, tiek demokratinės šalys nesėkmingai įgyvendina karines kampanijas, rodo, jog karo efektyvumo mažėjimas nepriklauso nuo valdymo sistemos, o veikiau yra įtakojamas gilesnių struktūrinių pasaulio politinių ir ekonominių pokyčių.
Ekonominiai ir žmogiškieji karo kaštai
Išlaidų augimas šiuolaikinei karybai tik dar labiau išryškina mažėjančią karo naudą. Remiantis nesenu pavyzdžiu, nuo 2001 metų Jungtinės Valstijos į karines intervencijas investavo trilijonus dolerių. Browno universiteto Watsono institutas 2017 metais apskaičiavo, kad karai Irake, Afganistane, Pakistane ir Sirijoje kainavo daugiau kaip 4,3 trilijono dolerių arba 23 proc. tuometinio JAV BVP. Šios susikaupusios karinės išlaidos Jungtinėse Valstijose neabejotinai prisidėjo prie augančios valstybės skolos – 2023 metais JAV biudžete pirmą kartą daugiau lėšų skirta valstybės skolos palūkanoms, nei karinėms išlaidoms. Tačiau – kad ir kokie įspūdingi bebūtų – šie skaičiai atspindi viso labo tik tiesiogines finansines išlaidas, o ne prarastas galimybes ir produktyvumo nuostolius. Kiek milijonų papildomų darbo vietų būtų buvę galima sukurti, jei dalis šių karui skirtų pinigų būtų nukreipta investicijoms į sveikatos apsaugą, infrastruktūrą, švariąją energetiką, švietimą ar kitas produktyvumą skatinančias sritis? Ar trilijonas dolerių galėjo pakeisti situaciją kovoje su vėžiu ar psichikos ligomis, kurios paliečia vis didesnę dalį JAV gyventojų? Tai – klausimai, kuriuos kelti pernelyg skaudu.
Be tiesioginių karinių kaštų, šie konfliktai taip pat turėjo milžiniškų žmogiškųjų ir politinių nuostolių. Nepaisant pirminio tikslo sunaikinti Talibaną ir skatinti demokratiją, užsitęsusi JAV karinė misija Afganistane galiausiai privedė prie situacijos, kuomet 2021 metais Talibanas vėl perėmė valdžią ir iš naujo atkūrė viduramžišką, moteris engiantį, represinį valdymo modelį, kuris kvestionuoja ilgalaikių karinių operacijų veiksmingumą. Nors karinės intervencijos gali atnešti trumpalaikių taktinių pergalių, paprastai jomis neįstengiama sukurti ilgalaikio stabilumo, dėl ko karas ir smurtas tampa vis mažiau efektyvia politikos priemone.
Įžvalgiame, amžių sandūroje publikuotame dokumente Johnso Hopkinso universiteto mokslininkas Michaelas Mandelbaumas pažymėjo, jog dėl glaudesnės ekonomikų tarpusavio priklausomybės ir finansinių rinkų integracijos ne tik reikšmingai išaugo karo kaštai, tačiau daugeliu aspektų pakito ir tai, kaip visuomenė suvokia karą bei smurtą. Agresyvūs karai nebėra suvokiami kaip garbingas, patriotiškas užsiėmimas ar teisinė meilės savo šaliai išraiška – jie dažnai laikomi nusikalstamais veiksmais, susijusiais su didžiule korupcija, plataus masto žmogaus teisių pažeidimais, tarptautinės teisės viršenybės principų laužymu ir t.t. Ekonomikos ir taikos instituto Pasaulio taikos indeksas atskleidžia, jog konfliktų, užsibaigusių aiškia kurios nors pusės pergale, skaičius sumažėjo nuo 49 proc. 1970-aisiais iki mažiau nei 9 proc. 2010-aisiais. Konfliktų, pasibaigusių taikos susitarimais, skaičius taip pat smarkiai sumenko – nuo beveik 23 proc. 1970-aisiais iki vos daugiau nei 4 proc. 2010-aisiais.
Kintant pasaulio požiūriui į karą, branduolinis atgrasymas taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį. Katastrofiškas branduolinio karo potencialas plataus masto konfliktus pavertė neįsivaizduojamu pasirinkimu racionaliems lyderiams. Prezidentas Harris Trumanas kartą yra pareiškęs, kad pradėti branduolinį karą yra „visiškai neįsivaizduojama racionaliems žmonėms“. Branduolinių ginklų destruktyvi galia ne tik užtikrina abipusį sunaikinimą, bet ir panaikina tradicinę pergalės koncepciją. Kaip pažymi amerikiečių politologas Danielis Deudney, plataus masto branduolinis karas gali sunaikinti žmoniją, o tai būtų precedento neturintis žmonijos istorijos įvykis. Jo nuomone, ši grėsmė planetai reikalauja tokio pat beprecedenčio pasaulinės tvarkos ir valdymo struktūrų stiprinimo, įskaitant pakankamą kiekį priemonių bei kanalų, skirtų susinaikinimo rizikai mažinti ar atsverti. Šios grėsmės suvokimas (galbūt išskyrus Rusiją – autoritarinę valstybę su stipria represine sistema) nuo agresyvių karinių kampanijų vykdymo galėjo sulaikyti net ir pačias galingiausias valstybes, taip dar labiau sustiprinant įsitikinimą, kad karas tampa vis brangesne ir neatsakinga veikla.
Nepaisant šių apribojimų, daugybėje regionų smurtas tebesitęsia – dažnai jį skatina religiniai konfliktai, ideologinis ekstremizmas ir kova dėl regioninės galios. Tačiau net ir šiuose lokaliuose konfliktuose kariniai veiksmai dažniausiai nėra pajėgūs užtikrinti ilgalaikės taikos. Ekonominiai, socialiniai ir psichologiniai karo kaštai gerokai viršija vien mūšio lauke patiriamus nuostolius – milijonai žmonių tampa pabėgėliais, destabilizuojamos ekonomikos, o visuomenėms belieka dorotis su ilgalaikėmis smurto pasekmėmis. Fiziškai ir/ar psichologiškai sužalotų karių gydymas dažnai tampa sunkiu iššūkiu ateities biudžetams, jau nekalbant apie sugriautus gyvenimus bei traumas visuomenėms, kenčiančioms nuo įvairialypių smurto pasekmių. Irako ir Afganistano pokario atstatymo pavyzdžiai demonstruoja, kad karinės intervencijos valstybėse dažnai skatina pažeidžiamumą ir nestabilumą, kuris reikalauja didelių resursų infrastruktūros atstatymui, valdymo institucijoms ir pilietinei visuomenei. Šie netiesioginiai karo kaštai, įskaitant produktyvumo praradimą, psichologines traumas ir socialinę dezintegraciją, dar labiau susilpnina karinės jėgos, kaip svarbios valstybių valdymo priemonės, naudojimo argumentą.
Pasaulinio smurto ekonominė našta – milžiniška. Karas Ukrainoje yra dar vienas pasaulinės taikos ir saugumo erozijos, o kartu – su tuo susijusių kaštų, pavyzdys. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, dėl konflikto Ukrainoje pasaulinės karinės išlaidos pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius 35 metus.
Dar vienas karo ir smurto kaštų aspektas yra susijęs su kintančiu pasaulinių katastrofų rizikos pobūdžiu. Johnso Hopkinso medicinos universiteto duomenimis, nuo COVID-19 pandemijos 2020-2021 metais Jungtinėse Valstijose mirė virš milijono žmonių – daugiau nei per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus bei Korėjos ir Vietnamo karus kartu sudėjus. Siekiant apsaugoti visuomenę nuo oro lašeliniu būdu plintančio viruso, įspūdingo dydžio JAV karinis sektorius, įskaitant tūkstančius branduolinių ginklų, buvo visiškai bevertis. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (WHO) oficialiais skaičiavimais, dėl COVID-19 pasaulyje mirė mažiausiai 15 mln. žmonių. Tokį aukštą mirčių skaičių bent iš dalies lėmė valstybių nepasirengimas pandemijai visame pasaulyje, įskaitant ir didelėmis pajamomis disponuojančias šalis, kurių investicijos į visuomenės sveikatos infrastruktūrą – išskyrus keletą išimčių – buvo nepakankamos pandemijos protrūkiui įveikti, ypatingai lyginant šias investicijas su jų ankstesnėmis karinėmis išlaidomis.
Taikos dividendų ateitis
Taigi, „taikos dividendai“ reiškia ne tik ateities išteklių perskirstymą žmonijos vystymuisi, kuris taptų įmanomas sukūrus tvirtesnį ir patikimesnį kolektyvinio saugumo mechanizmą, kaip antai siūloma Antrojoje Jungtinių Tautų Chartijoje: JT modernizavimas naujai kartai. Ši sąvoka taip pat susijusi su potencialiai katastrofiškomis rizikomis, kurias prisiimame ateičiai dėl netinkamo dabartinio išteklių paskirstymo, kuomet skiriame milžiniškas išlaidas gynybai, ignoruodami klimato kaitos švelninimo, pasirengimo pandemijoms, gėdingai aukšto pasaulinio nepakankamos mitybos lygio ir kitas problemas. Dėl to ateityje galime skaudžiai gailėtis, tačiau tada, deja, gali būti jau per vėlu.