Žolinės daro stebuklus ne tik per Jonines
Kiekviena alternatyvi veikla kaime yra sveikintina ir brangintina, nes kuria darbo vietas, palaiko gyventojų pajamas ir kaimo gyvybingumą, kuria pamatus kaimo ateičiai. Prie alternatyviosios veiklos priskirtina ir Plungės rajono Žlibinų kaime gyvuojančio žemės ūkio kooperatyvo „Tėviškės žolynai“ veikla. Kooperatyvui, kurį kūrė dvi moterys, kitąmet sukaks 10 metų. Kooperatyvą įkūrė Janina Danielienė, bet paskutiniu metu jau kelerius metus jam vadovauja Sigutė Stančikienė.
Plungės rajono Babrungo seniūnijos šeimų bendruomenė „Tėviškė“, bendradarbiaudama su įvairiomis aplinkos apsaugos, mokslo, ekologijos įstaigomis, botanikos sodais, vaistingųjų ir prieskoninių augalų augintojais nuo 2005 m. vasario iki 2007 m. balandžio įgyvendino projektą „Retų ir vaistingųjų augalų auginimas ir apsauga Babrunge“. Projekto autorė ir vadovė Janina Danielienė, pagrindinis rėmėjas – Jungtinių Tautų vystymo programos Pasaulio aplinkos fondo mažųjų projektų programa. Vienas iš pagrindinių projekto uždavinių – suburti vaistingųjų ir prieskoninių augalų augintojų kooperatyvą. Kuriant šį kooperatyvą remtasi Molėtų rajone veikusio ir panašius tikslus turėjusio kooperatyvo „Gojelis“ pavyzdžiu.
„Žolininkystė yra nelengvas verslas, nes iš užsienio – Afganistano, Pakistano, Vokietijos ir kitų šalių – atkeliauja labai pigios žolės, todėl mums įsiterpti yra gana sudėtinga, nors mūsų žolelės daug vertingesnės, mums daug naudingesnės, nes auga šalia mūsų, yra mūsų gamtos natūrali dalis. Didelė ir tarpusavio konkurencija, nes kiekviename kaime yra po kelis žolių rinkėjus“, – pasakoja kooperatyvo vadovė Sigutė Stančikienė. Kooperatyvą sudaro 5 nariai, o kur dar pačios Sigutės talkininkai, iš vienuolikos vaikų dar trys mažieji, gyvenantys namuose ir padedantys mamai. Mama išmokė juos pažinti žoles ir jas tinkamai rinkti. Nors darbui reikia didelio atidumo, kruopštumo ir atsakomybės, jie puikiai susitvarko.
„Gamta yra nepaprastai turtinga, reikia tik ją pažinti. Žinoma, būtina laikytis visų veterinarinių ir kitokių reikalavimų. Renkame apie 50 pavadinimų žoles miškuose, pievose, kiemuose, daržuose, visur, kur nėra arti kelių. Nors nesame ekologiškas kooperatyvas, bet dirbame pagal visus ekologinius reikalavimus. Dabar, kai pasaulis toks chemizuotas, tikrai verta atsigręžti į pirmapradę gamtą, kuri dar labai daug kuo gali mus praturtinti“, – įsitikinusi Sigutė.
Kooperatyvas dirba pagal farmacininko, pripažinto liaudies medicinos eksperto, konsultanto Virgilijaus Skirkevičiaus rekomendacijas ir receptūras. Žolės renkamos tam tikru laiku, pagal nustatytą kalendorių, džiovinamos griežtai nustatytoje temperatūroje, arbatos iš jų gaminamos pagal daugelį reikalavimų ir taisyklių. „Anksčiau gamindavome apie 60 mišinių arbatų, siūlydavome kavinėms, restoranams, dabar daugiausia dirbame pagal užsakymus. Labai didelis smūgis žolininkams ir mūsų kooperatyvui buvo Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimas neberašyti arbatos etiketėje žolelių poveikio, kam jos skirtos, galime tik nurodyti jų pavadinimus ir kaip vartoti. Visos tos knygos apie žoles, kurias žmonės rašė tūkstančius metų, neteko prasmės, nes apie jas pateiktos informacijos nebegalime rašyti. Taip kažkas pasidarė sau lengvesnę konkurencinę kovą, o mums labai smarkiai pakenkė, sumažino paklausą, nes žmonės nebegali sužinoti, nuo kokių negalavimų žolelių mišinių arbata galėtų padėti“, – apgailestauja Sigutė. Tačiau rankų ji nenuleidžia, sako mananti, kad tokia veikla padeda ir pačiam žmogui, neleidžia apkerpėti, skatina daug kuo domėtis, keistis informacija su bendraminčiais, kurie savo pašaukimui yra labai pasišventę, žinias kaupia metų metus ir nuolat tobulėja.
Paklausta, kokią arbatą mums rekomenduotų gerti vasaros rytais, Sigutė atsako, kad kiekviename darželyje auga mėtų, juodųjų serbentų ar kitų vaismedžių – visko po saujelę ir arbata paruošta. „Ir pati mėgstu, ir šeimyną girdau“, – šypsosi Sigutė Stančikienė, ir mums linkėdama paskanauti pačių įvairiausių lietuviškų žolynų arbatos.
