Ten sklando pasakų dvasia
Karštą vasaros dieną čia net pasišokinėdamas dunda kelias – paprastas kaimo vieškelis, sukeldamas dulkių debesis… Matai, kaip tolsti nuo kasdienės darbų ir minčių rutinos, jauti, kaip oras tampa grynas, o nykstantis miesto šurmulys sustabdo tave: „ČIA GYVENA PASAKA“. Neieškokite internetiniuose puslapiuose: kaimo tokiu pavadinimu Zarasų rajone tikrai nėra. Čia – VAJASIŠKIS.
Mažytis kaimelis, kuriame šiandien registruoti tik 33 gyventojai… Anksčiau plačiai buvo žinomas. Neretas vyresnio amžiaus žmogus ir šiandien su džiaugsmu mena puikias kaimo vakaruškas, traukte traukusias jaunimą net iš tolimiausių apylinkių…
Jau senokai nebeliko kaime mokyklos, kultūros namų, pašto, vietinės parduotuvės. Galvojate, kad čia nyku ir labai liūdna? Tikriausiai daugelis taip ir manytų. Klystat.
Aktyvi kaimo bendruomenė (pirmininkė Genutė Sarokina) susibūrė ir kuria Pasaką, kuri tikrai nudžiugins kiekvieną apsilankiusį. Ir kaip nesidžiaugti, kai kraičio skrynioje auga ir žydi gėlės, po krūmeliu striksi kiškutis (tikras), o bendruomenės pastatas, rodos, tuoj plyš nuo juoko, šokių ir dainų skambumo.
Kas svarbiausia Pasakoje? Vieta ir laikas… Jūs suprasite, kas ir kada pradėjo kurti šio kaimo Pasaką… Patys įžiebsite aukurą (jam akmenys buvo suvežti iš visų 33 kaimų, priklausančių šiai bendruomenei: „kas arklioku, kas traktorium, o kas ir ridikulin insdėjis, aidamas bažnyčion nešė“ – porina bendrovės pirmininkė Genutė Sarokina). O kad neslėgtų miesto rūpesčiai ir kasdienės mintys, atliksite apeigas: pasisėmę iš drobinio maišelio žiupsnį stebuklingų žolelių, kurios valo visa, kas bloga, įmesite jas į degančią aukuro ugnį… Pajusite: tikrai palengvės, kadangi sudegė visa, kas buvo seniai ant širdies nugulę…
Apsilankysite bažnyčioje, sužinosite jos istoriją. Jei sėkmingai atrakinsite varpinės duris – būsite labai nustebinti – to dar niekur TIKRAI nebuvote regėję. Bet apie tai ir aš nepasakosiu – tegu lieka paslaptimi. Nes kokia gi pasaka be paslapčių ir užduočių? O kad patektumėte į Bendruomenės namus, dar laukia „unikali“ transporto priemonė… Ir tik tada pakliūsite į Pasaką – nuostabiai mielą, lietuvišką, artimą…
Ir ko tik čia neišvysite: nuo raštų margumo ir įvairovės raibs akys, nuo muzikos garsų krutės ausys ir kilnosis kojos. Jei pamatysite „Voratinklį“, įsitikinsite, kad čia – jis visiškai kitoks – jo tikrai niekas su šluotkočiu nekrapšto, o kaip laimės simbolį saugo. Paskui – dainos, įvairūs šokiai, žaidimai… Norite susipažinti su senaisiais kaimo amatais – prašom: šaukštų skobimas, vilnos verpimas, sviesto mušimas, vantų rišimas… Ech, argi išvardinsi?
Bet ir tai dar ne viskas. Pašokus, paūliojus niekas alkanų namo neišleis… Ant stalo, gausiai vaišėmis nukrauto, molinėje puodynaitėje gardžiai kvepia kopūstienė (tikrai neatsivalgysit), garuoja karštos bulvės, čia pat – šviežiai „sumuštas“ sviestas, suslėgtas sūris, varškė, rūkyta mėsytė, naminė duona, pyragas. O gardumėlis, skanumėlis – liežuvį praryti gali. O dar naminė gira – Kmynų. Bet … ar esate kada valgę mediniais stalo įrankiais?
Dar negirdėjote pasakos? Išgirsite… Jus maloniai nustebins pasakorius Emilis: vaikinukas net šešerių. Drąsiai, nė nemirktelėjęs, gražia aukštaitiška šnekta paporins apie bulundį ir žvirbliokų, ir dar…
Bet kam čia visas paslaptis išduoti? Nuvažiuokit – pamatysit ir suprasit, kad šiame kaime tikrai sklando geroji pasakų dvasia. O apsilankę patys ir kitiems mielai porinsite: „Ir aš ten buvau, skanią kmynų girą gėriau, daug regėjau, daug girdėjau – pasakyt visiems norėjau“.
