Didelio ūkio šeimininkas vadovauja smulkiųjų kooperatyvui

Kooperatyvo gyvenimas visuomet įdomus, juolab pieno, kai laikai tokie permainingi, o supirkimo kainos visiškai kritusios. Kooperatyvas „Paežerių pienas“ įsikūręs Šiaulių rajono Dirvonėnų kaime, ant ribos su Kelmės ir Telšių rajonais, todėl ir vienija visų šių trijų rajonų smulkiuosius ūkininkus.  Jis veikia nuo 2004 m., o jam vadovauja 500 ha augalininkystės ūkio šeimininkas Petras Brikas. Tiesa, kai kooperatyvas įsikūrė, P. Briko ūkis dar nebuvo toks didelis, plėtėsi pamažu.

Iš pradžių kooperatyvas buvo subūręs daugiau kaip 100 narių, tačiau palaipsniui natūraliai  mažėja, nes vienija vyresnius žmones, laikančius po 1-2 karves. Jiems pasitraukus, naujų narių nebeatsiranda, todėl P. Brikas mano, kad kooperatyvas gyvuos tol, kol gyvuos jo nariai. „Smulkiesiems kooperatyvas labai reikalingas, padeda jiems užsidirbti papildomų lėšų, nereikia patiems rūpintis, kam parduoti pieną. Tai jiems suteikia pamatą po kojomis“, – mano vadovas. Per visą savo gyvavimo istoriją kooperatyvas bendradarbiauja ir pieną parduoda „Žemaitijos pienui“. P. Brikas prisimena, kad dirbti kartu jiems yra siūliusios ir kitos įmonės, tačiau, pasak jo, „sąžinė neleidžia pieno toli vežioti, kai „Žemaitijos pienas“ nuo mūsų nutolęs vos 30 km.“ P. Brikas sako, kad dabar laikai pieno gamintojams labai sunkūs, tačiau reikia turėti kantrybės išlaukti, kol situacija pagerės. Vadovas pieno supirkimo kainos neatskleidžia, sako, kad sutartis to neleidžianti, tačiau pripažįsta, kad kooperatyvo nariai gauna kokiu centu daugiau už vidutinę supirkimo kainą.

  „Kooperatyvo nariai – smulkieji ūkininkai, karves jie vis dar laiko iš seno papratimo, tiesiog neįsivaizduoja savo gyvenimo be darbo. Šiose vietovėse labiausiai paplitusios juodmargės karvės, vidutiniškai iš vienos primelžiama 17–20 litrų pieno per dieną. Vasarą surenkame iki 6 tonų per dieną, žiemą – 4 tonas“, – pasakoja kooperatyvo vadovas. Kooperatyvas turi 4 pienovežius, šaldytuvų. Pieno kokybe įmonė nesiskundžia, jokių nesusipratimų dėl to nebūna. Žmonės melžia švariai, tvarkingai, visi jau įpratę laikytis tam tikrų reikalavimų, todėl sunkumų nekyla.

Pats P. Brikas laiko 10 melžiamų karvių, pieną tiekia kooperatyvui. Jis sako manantis, kad karvių mažėja ir vis dar mažės, nes jaunesni žmonės nebenori taip prisirišti prie ūkio, kad visiškai negalėtų atsitraukti, nes gyvulius reikia šerti, girdyti, melžti, nuolat prižiūrėti. Ūkininkai taip pat  nori būti laisvesni, daugiau keliauti, daugiau pamatyti, o tam daug palankesnė augalininkystė. Tačiau pats P. Brikas to prisirišimo nesibaido, planuoja pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros parama ir plėtoti pieninę gyvulininkystę, laikyti apie 100 melžiamų karvių. Jis mano, kad tokia plėtra išeis į naudą ir jo dabar turimam augalininkystės ūkiui, naudinga bus sėjomaina, organinės trąšos. P. Brikas augina kviečius, rapsus, miežius, derlius siekia 5-6 tonas, rapsų apie 3, miežių – 4-5 tonas. „Grūdų parduoti problemų nekyla, tik turėk“, – sako P. Brikas. Jis pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos“ priemone „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, gavo per 1 mln. litų paramos, įsigijo modernios technikos: traktorių, kombainą, sėjamąją, tręštuvą, purkštuvą, priekabą. „Kaimo plėtros parama labai pasitarnavo ūkiams modernizuoti, be jos Lietuvos ūkis tikrai dar nebūtų toks pažangus“, – įsitikinęs P. Brikas.

Paklaustas, kokią kaimo ateitį jis mato, žvelgdamas į savo aplinką, P. Brikas sako manantis, kad žemės ūkis tikrai išliks, o kaimas gerokai pasikeis.  „Technika dabar labai naši, moderni, žmonių darbams atlikti reikia vis mažiau, būsim panašesni į kitas šalis, vyraus dideli masyvai, dideli laukai, o kaimas persiorientuos į kaimo turizmą. Jau ir dabar aplink mus gyvena šeimos, kurios kaime nusiperka sodybas, o dirba mieste. Žmonių kaime gyvens mažiau, tačiau jų bus, nes žmonės myli gamtą, mėgsta bent jau savaitgalius praleisti gamtoje, ypač kur yra vandens telkinių. Tokia mūsų aplinka, tad tuščių namų aplinkui nėra“, – džiaugiasi P. Brikas. Jis viliasi, kad ūkį galės perduoti sūnui Nedui, kuriam dabar 17 metų. „Dukros jau gyvena su šeimomis, o sūnus dar su mumis. Dabar jis mėgsta padėti prie ūkio darbų, tačiau kaip bus ateityje, neaišku, tačiau viltis, kad visa, ką sukūrėm su žmona Rima, bus įdomu ir  sūnui,  gyva“, – mintimis dalijasi P. Brikas.