Kelionė – priešnuodis siauram matymui
Zarasų Žemės ūkio mokyklos pedagogai, pasibaigus mokslo metams, kasmet organizuoja ekskursijas, kad galėtų ne tik atsipalaiduoti, bet ir parsivežti naujų idėjų, įspūdžių. Jau ne kartą aplankyta Latvija, nemažai pamatyta ir Lietuvoje… Šiemet kelionės tikslas – Lenkija. Susipažinti su įžymiomis istorinėmis šalies vietovėmis, kultūra, pasigrožėti senamiesčių architektūra, besikeičiančiais peizažais. Amerikiečių rašytojas Markas Tvenas sakė: „Kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui“. Džiugu, kad kartu galėjo keliauti ir kiti kolegos.
Kai autobusas, kirtęs Lenkijos sieną, tolo nuo Zarasų – netrukus pajutome, jog tautos, turėjusios daug istorinių sąlyčio taškų, yra ne tik panašios, bet ir skirtingos.
„Vilko irštva“. Daugeliui šis pavadinimas asocijuotųsi su mišku. Tai bunkeris, kuriame Didžiojo Tėvynės karo metais slėpėsi A.Hitleris. Kadangi šis didysis nacių vadas turėjo ne tik daug fobijų, bet ir įžvalgų, savo slėptuves nusprendė įrengti toliau nuo akių – miškingoje ir pelkėtoje buvusioje Rytprūsių dalyje, iš anksto įspėjus gyventojus, jog bus statomas chemijos fabrikas „Askania“.
Bunkeris buvo naudojamas nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. sausio 25 d. Jį sudarė 40 įvairių pastatų, kurių aukštis 6-8 metrai – visi apsodinti mišku, šalimais esančios vietovės buvo gerai užminuotos. Tik pamatęs pastatų gelžbetoninių sienų storį (apie 8 m), gali nesunkiai suprasti, kaip žmogus, myriop siuntęs milijonus, drebėjo dėl savo gyvybės. Nors pastatai labai dideli, tačiau dėl sienų storio – viduje patalpos visiškai mažytės. Hitleris čia išbuvo daugiau negu 800 dienų – 1944 m. liepos 20 d. Klausas fon Štaufenbergas įvykdė pasikėsinimą nužudyti Hitlerį.
Vokiečiai, nenorėdami, kad Raudonoji armija pasinaudotų bunkeriu, bandė sprogdinti – tam sprogmenys buvo naudojami tonomis. Sprogimo banga pastatų blokus išblaškė.
Šiandien – čia Muziejus po atviru dangumi, liudijantis visiems ne tik istorinę atmintį, bet ir bylojantis apie norą ir viltį saugoti Taiką ir Gyvybę.
Sventa lipka (Šventoji liepa) – nedidelis miestelis į Lenkijos šiaurę, Mozūrijos vaivadijoje, turintis savo istoriją ir legendą, traukiantis aplankyti ne tik 17 a. Baroko Palaimintosios Mergelės Marijos bažnyčią, kurios viduje „lapoja“ liepa – šios vietos simbolis, bet ir garsiuosius vargonus, išpuoštus įvariomis skulptūromis – angelų, arkangelo Gabrieliaus, šv.Marijos. Kasdien nustatytomis valandomis, kai bažnyčios skliautus užlieja mielas vargonų gaudesys, skulptūros ima judėti – sukasi žvaigždės, skamba varpeliai, groja angelai. Reginio didybė sunkiai apsakoma žodžiais. Ne veltui 1983 metais popiežius Jonas Paulius II savo dekretu Mažosios bazilikos statusą suteikė Šventos Lipkos bažnyčiai.
Gdanskas. Tai senas Šiaurės Lenkijos uostamiestis; pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar 997 m. Miestas ypatingas ne tik senamiesčio architektūra, bet ir tai, jog įsikūręs prie Vyslos ir Motlavos upių santakos, todėl miestą galima pažinti tiek vaikštant pėsčiomis, tiek plaukiojant laivais.
Perėję „Karališkuoju keliu“ – pagrindine „Dlugos“ gatve, susipažinome su miesto simboliais ir įžymybėmis: Žaliaisias vartais, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (didžiausia Europoje bažnyčia, pastatyta iš plytų), Aukso namais, Neptūno fontanu, Artuso kiemu ir kt. Turėdami valandėlę laisvo laiko, mėgavomės tradiciniais lenkų šalies patiekalais, sukomės apžvalgos ratu, žavėjomės nuostabiais vaizdais ir nesibaigiančiais turistų srautais.
Malbork (Marienburgas). Kitą dieną patraukėme į Malborko pilį (ji įtraukta į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą, nes didžiausia Europoje plytinė viduramžių pilis). Iš raudonų plytų sumūrytos pilies, priklausiusios 1274-1457 m. Kryžiuočių ordinui (čia buvo įsikūrusi ordino būstinė), plotas net 20 hektarų. Ji suskirstyta į tris dalis – žemutinę, vidurinę ir aukštutinę pilį.
Didysis magistras bei kiti aukštesnio rango riteriai gyveno Aukštutinėje pilies dalyje. Aptarnaujančiajam personalui ir tarnams buvo skirta Žemutinė pilis. Abi šias dalis jungė didelis kiemas – vidurinioji pilies dalis, kurioje apsistodavo riteriai, atkeliavę iš kitų kraštų. Čia veikė ligoninė, gyveno nusenę riteriai.
Pilies saugumu – abejoti neverta: vartai, gynybinis griovys, per kurį nutiestas tiltas, jungė viduriniąją pilies dalį su aukštutine pilimi.
Pilyje buvo visas „paslaugų centras“: malūnas, duonos kepykla, valgykla, kalvė, Bažnyčia, ligoninė, net iždas ir kalėjimas.
Vaikštant pilies koridoriais, apžiūrint menes, pirtį, virtuvę, sandėlius, įvairias patalpas – negali nesistebėti, kokie sumanūs, įžvalgūs, gabūs buvo mūsų proprotėviai: Pilyje įrengtas centrinis šildymas, vandentiekis.
Negalėjome nesižavėti charizmatiškos gidės Jelenos pasakojimu, intriguojančiais klausimais, kurie ne tik vertė prisiminti išsaugotas istorijos žinias, bet ir pajusti to meto pilies gyvenimą; išmokė atskirti, kurio laikmečio plytos (nors lenkai atstatė pilį, tačiau plytų spalva ir struktūra šiek tiek skiriasi nuo originalių – 13 a. plytų).
Bendros istorijos faktas: Vytauto Didžiojo tėvas – Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis taip pat kalėjo šioje pilyje.
„Keliavimas tai ne vien vaizdų matymas. Tai ilgalaikė pasaulėžiūros reforma“ – akcentavo amerikiečių istorikė Miriam Beard. Gaila, kad laikas tirpte tirpo, nes viskas, kas turi pradžią – turi ir pabaigą.
Kelionė atgal neprailgo – gyvenome nuostabiais prisiminimais: įspūdžiais, vaizdais ir pasakojimais, klausydamiesi šio krašto melodijų.
