Baigėsi 28-ieji žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai
Kelmiškiai tęsia Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursų idėją. Liepos 14–17 d. Kelmėje surengti 28-ieji Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai. Jie buvo skirti Etnografinių regionų metams. Vyko mokymas įvairiose sekcijose, skaitytos paskaitos, surengtos parodos, pristatytos naujos knygos. Kursams pasibaigus jų dalyviai surengė savo darbų parodą ir nudžiugino koncertu – parodė, kokiais instrumentais išmoko groti, kokias dainas dainuoti, šokius šokti.
28-ieji Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai sutraukė apie 200 dalyvių ne tik iš Kelmės, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Kelmiškiai džiaugiasi neblėstančiu kursų populiarumu. Būdami vieno iš Lietuvos etnografinių rajonų atstovai, Kelmės rajono žemaičiai su užsidegimu puoselėja liaudies kultūros tradicijas.
Šią vasarą jau vyko XXXV liaudies meno šventė Kelmėje, šventė „Linas 2015“ Budraičiuose, sūrių šventė „Jurgis, Jorgis ir Jurgelis – skamba jie visom tarmelėm“ Pakražantyje, užventiškiai surengė šventę „Venta, Venta, Venta, tu žemaičiui šventa…“. Ką tik baigėsi kursai, skatinantys nepamiršti, iš kur esame kilę, kas buvo mūsų senoliai ir suvokti, kas mes esame šiandien.
Etnomuzikavimo sekcijose ritualinio religinio instrumentinio folkloro daudytėmis, ragais, mediniais trimitais, katilais/būgnais, signalinėmis lentomis mokė prof. habil.dr. Alfonsas Motuzas, apeiginio giedojimo mokė Danutė Anankaitė, smuikavimo – etnomuzikologė doc. dr. Gaila Kirdienė, bandonijos – etnomuzikologas Arvydas Kirda, kankliavimo – muzikos pedagogė Aušra Vilimaitė-Karyznienė, armonikos – muzikos pedagogas Osvaldas Gerbenis. O kur dar folkrokas, piemenų pučiamieji instrumentai, žemaitiškas dainavimas, šokių rateliai, žaidimai…
Tradicinių amatų sekcijos viliojo norinčius savo rankomis pajusti ir prakalbinti gamtos medžiagas, iš kurių mūsų proseneliai gaminosi muzikos instrumentus, buities rakandus, aprangą ir jos elementus, papuošalus. Kanklių gamybos Kelmės krašto muziejuje mokė vadovas Mindaugas Dimšlys, kaukių drožybos – tautodailininkas, meno kūrėjas Eugenijus Arbušauskas, pynimo iš šiaudelių savo kūrybinėse dirbtuvėse – tautodailininkė Kornelija Lopetienė, pynimo iš vytelių – tautodailininkė Lina Grigalauskienė.
Nusimegzti riešines ar siuvinėti mokė tautodailininkė Jolanta Gečienė, austi staklėmis – tautodailininkė Ona Butvilienė, austi juostas – tautodailininkė Loreta Račkauskienė, gaminti folklorinio kostiumo detales: ranges, vytines juostas – pedagogė Irena Arlauskienė. Be viso to, dar buvo galima išmokti pasisiūti lininius rūbus, išsikarpyti subtilius karpinius, pasigaminti keramikos, tašyti akmenį, pasigaminti tradicinės juvelyrikos.
Kursuose buvo ne tik mokomasi tradicinių amatų. Čia netrūko ir žinomų savo srities mokslininkų tyrinėjmų apibendrinimo: Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros profesorius, habil. dr. Romualdas Apanavičius skaitė paskaitą „Etninė ir šiuolaikinė pramoginė muzika Lietuvoje: sąsajų ir regioniškumo klausimai“, Katalikų teologijos fakulteto Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centro direktorius, profesorius, habil. dr. Alfonsas Motuzas sudomino paskaita „Žemaičių religinė etninė kultūra Lietuvos etnografinių regionų kontekste“ ir pristatė knygą „Kryžių kalnas: istorija, apeigos, muzika“. Paskaitą „Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos muzikos instrumentai: tradicijų puoselėjimas šiandien“ skaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyr. mokslo darbuotoja, etnomuzikologė doc. dr. Gaila Kirdienė. Paskaitą „Tautodailės regioniniai išskirtinumai“ susirinkusiųjų dėmesiui pristatė Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos prezidentas, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros profesorius, dr. Libertas Klimka. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė pristatė knygą „Lietuvos etnografiniai regionai“.
Harmoningai tarpusavyje derėjo darbas sekcijose, mokslinkų įžvalgos ir apibendrinimai, viskas buvo persipynę tautine gija, noru pažinti, žinoti, išmokti, perduoti vaikams. Kursuose drauge su tėveliais mokėsi ir jų atžalos – taip nuo mažens mokoma būti savo tautos ir papročių dalimi, išlaikyti regioninį savitumą, išsaugoti tautinę kultūrą, papročius, tradicijas.
