Pristatyta kraštietės knyga apie dvi seseris – tarpukario Lietuvos pirmąsias damas

Liepos 23 d. 16 val. Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristatyta kraštietės istorikės Ingridos Jakubavičienės knyga „SESERYS“, pasakojanti apie dvi ryškiausias tarpukario Lietuvos moteris ir jų indėlį sprendžiant šalies politinius, diplomatinius ir socialinius klausimus. Pirmosios šalies ponios Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė (seserys Chodakauskaitės), pristatomos plačiai nušviečiant to meto istorinį ir kultūrinį kontekstą, pateikiant įdomių faktų apie asmeninį gyvenimą, garsių jų vyrų Prezidento Antano Smetonos ir Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio asmenybes ir likimus. Knygos pristatymą būtų galima pavadinti netradicine istorijos pamoka. Dalyviai išgirdo tikrai įdomių ir daugeliui net nežinomų faktų, detalių, pastebėjimų. Į renginį gausiai susirinkę ignaliniečiai dėkojo autorei už puikų ir profesionaliai parengtą leidinį, uždavė keletą klausimų, diskutavo, o kai kurie prisipažino, jog istorikė savo uždegančia, faktais ir įžvalgomis paremta patriotine kalba sugebėjo juos įtikinti ir kai kuriais klausimais netgi privertė pakeisti nuomonę. Renginį vedė, su autore, buvusia mokine, maloniai bendravo Skaitytojų klubo prezidentė Irena Šaltienė.

Humanitarinių mokslų daktarė, istorikė Ingrida Jakubavičienė dirba istorinėje prezidentūroje Kaune. Peržiūrinėdama daugybę istorinių nuotraukų ji, kaip pasakojo, daugelyje jų matydavo dvi įspūdingas moteris. Žinodama, kad paprasti lietuviai tikrai labai nedaug težino apie šias spalvingas asmenybes, istorikė užsidegė noru parašyti knygą. Dabar ji pati sako, kad tų ponių svoris valstybėje buvo tikrai didelis, o „kartu savo vyrais jos sudarė tvirtą politinį kvartetą“.

Prezidento žmona tarpukariu buvo suvokiama kaip moteris, galinti padėti gauti finansinę paramą, taip pat rekomenduoti asmenis į tam tikrus postus. „Sofija Smetonienė buvo labai išsilavinusi, itin aktyvi, tvirto charakterio ir nors niekada neužėmė valstybinių pareigų, tačiau savo įtaka galėjo prilygti bet kuriam ministrui“, – sako knygos autorė Ingrida Jakubavičienė. Taigi suinteresuoti asmenys siekė įgyti S. Smetonienės palankumą, o kiti stengdavosi atsižvelgti į jos rekomendacijas. Su prezidentu ji aptardavo valdininkų nuodėmes ar pasiekimus, kartu spręsdavo, kuris kandidatas tinkamas eiti pareigas. Prezidentienė buvusi ne tik sumani visuomenės ir politikos veikėja, bet ir supratinga žmona, šeimai, o ypač vaikams atsidavusi motina. Sofija Smetonienė daug dėmesio skyrė labdaringai veiklai, asmeniškai padėdavo į ją besikreipiantiems žmonėms. Apie ją labai šiltai atsiliepia ir to meto prezidentūros darbuotojai.

Jaunesnioji Prezidento Antano Smetonos žmonos sesuo Jadvyga buvo pirmoji Lietuvos moteris diplomatinėje tarnyboje, 1918 m. pabaigoje Šveicarijos sostinėje Berne prie Lietuvos atstovybės įsteigusi pirmąjį mūsų šalies informacijos biurą. Be to, ši moteris dirbo Paryžiaus taikos konferencijoje, ieškodama politinės paramos šios šalies spaudoje. Autorė pasakojo šiek tiek komišką situaciją, kaip ši moteris prisidėjo prie Vasario 16-osios akto atsidūrimo Vokietijoje: „Jai buvo pasiūlyta vieną vakarą Lietuvių mokslo draugijos patalpose susitikti su vokiečių karo žurnalistu Oskaru Wöhrle, kuris J. Tūbelienei puoselėjo romantiškus jausmus, ir įteikti jam Vasario 16-osios aktą. Tiesa, O Wöhrle turėjo ateiti anksčiau ir laukti jos neužžiebęs šviesos. J. Tūbelienė tamsoje jam įteikė voką su deklaracijos tekstu ir išėjo. Ši slapta operacija pavyko, ir aktas buvo perspausdintas keliuose stambiuose Vokietijos laikraščiuose. J. Tūbelienė dalyvavo ir dar vienoje svarbioje operacijoje: ilgaauliame bate pargabeno Wilhelmo von Uracho sutikimą tapti Lietuvos karaliumi. Pasakojama, kad ji buvusi labai žavinga, mėgstama, o iki santuokos su Juozu Tūbeliu aplink ją sukosi diplomatai, signatarai ir kiti garsūs to meto vyrai.

Dr. I. Jakubavičienė apgailestauja, kad sovietmetis itin pakenkė A. Smetonos ir jo žmonos autoritetui, mat Prezidentą sovietinė propaganda pavertė bailiu, tėvynės išdaviku, o S. Smetonienę – tiktai kortuotoja, krupniko mėgėja, Prezidento rūmų intrigante. Anot istorikės, sovietams reikėjo ištrinti tai, kas buvo geriausio: „Pirmiausia visiško sunaikinimo nusipelnė autoritetai. Vyravo požiūris, kad jeigu žmogus nėjo valstybinių pareigų, jis valstybės naudai nenuveikė nieko naudingo.“ Pasakodama apie A. Smetonos pasitraukimą į Vakarus, I. Jakubavičienė tvirtina, kad jo poelgis buvo žymiai geresnis nei Latvijos ir Estijos prezidentų. Jis ir toliau prisistatydavo Lietuvos prezidentu emigracijoje, taip pasirašinėdavo savo straipsnius ir nors nėra aiškių įrodymų, bet visi faktai rodo, kad buvo nužudytas.

Renginyje, kaip minėta, aktyvūs buvo ir jo dalyviai. Savo tėvelių prisiminimais apie to meto Kauną ir pirmąsias damas dalijosi Ignalinoje gyvenanti buvusi kaunietė Gražina Jonikienė. Ji autorei dėkojo už įdomią ir tikrai vertingą knygą bei sakė, kad jau seniai tokia turėjo būti išleista.