Semestras KTU pakeitė „Erasmus“ studento iš Vokietijos gyvenimą
Verslo administravimo bakalauras iš Koblenco miesto Christophas Seyfangas, dabar 34-erių vienos Vokietijos įmonių, gaminančios sraigtasparnių ir lėktuvų dalis darbuotojas, atsakingas už eksporto kontrolę, prieš 10 metų buvo ir Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas. Pasinaudojęs „Erasmus“ studentų mainų programa Ch. Seyfangas 2004 m. pirmą kartą atvyko į Kauną. Nuo to laiko vokietis reguliariai lankosi Lietuvoje ir, anot jo, nesijaučia tipiniu turistu, o lanko senus namus.
Ch. Seyfangas semestrui į KTU atvyko iš savo gimtojo miesto Koblenco vakarų Vokietijoje, kuris, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „sujungtas upių”. Vyras vėliau prisipažino, kad viena jo mėgstamiausių vietų Kaune yra Santakos parke, kur į vieną susilieja dvi upės – Nemunas ir Neris. Šis vaizdas visada jam primindavo gimtąjį Koblencą, taip pat įsikūrusį ant upių santakos.
– Kodėl iš visų „Erasmus“ mainų programos siūlomų vietų studijuoti prieš dešimt metų pasirinkai Lietuvą ir KTU?
– Nemeluosiu – mano pirminis pasirinkimas buvo vykti į Suomijos sostinę Helsinkį. Prieš 10 metų Vokietijos aukštųjų mokyklų studentai „Erasmus“ mainų programai Lietuvos beveik nesirinkdavo. Vidurio ir Rytų Europa tuo metu nebuvo populiarios studentų mainų programos kryptys.
Tačiau, pateikus prašymą dalyvauti „Erasmus“ studentų mainų programoje Helsinkyje, buvau informuotas, kad dėl per didelio aplikantų skaičiaus, semestrui priimtas nebūsiu.
Tuomet teko dar kartą sugrįžti prie visų priimančiųjų institucijų sąrašo, kuriame ir radau Kaune esantį KTU bei dar vieną miestą Lenkijoje, kurie mane sudomino. Po dienos jau buvau apsisprendęs semestrui išvykti į Lietuvą. Nežinojau, kas manęs laukia, nes niekas iš mano šeimos, draugų ar pažįstamų rato nebuvo lankęsi šioje mažoje valstybėje prie Baltijos jūros.
Šiandien, praėjus dešimčiai metų, galiu pasakyti, kad šis atsitiktinumas kardinaliai pakeitė mano gyvenimą.
– Galbūt turėjai ir asmeninių priežasčių, įtakojusių tavo pasirinkimą?
– Nusprendžiau, kad kasdien savo aplinkoje nematant pažįstamų veidų iš gimtojo miesto ar Universiteto, neturint čia artimų draugų ar gerų pažįstamų man išeis į naudą. Ne paslaptis, kad žmonės iš tos pačios šalies išėję iš savo komforto zonos yra linkę laikytis kartu, kalbėti savo kalba. Ne išimtis ir „Erasmus“ programos studentai. Nenorėjau jaustis įspraustas į rėmus ir ne toks atviras naujoms patirtims, koks turėčiau būti.
Rizikavau pasirinkdamas pusę metų praleisti šalyje ir Universitete, apie kuriuos beveik nieko nežinojau, tačiau ši rizika atsipirko su kaupu.
– Koks buvo „Erasmus” studentų gyvenimas prieš 10 metų? Kur leisdavote laisvalaikį po paskaitų?
– Mūsų mėgstamiausios vietos tuomet buvo senamiestyje esantis baras „B.O.” ir airiško stiliaus baras „Fortas”, dėl jo jaukios atmosferos ir gyvai grojamos muzikos. Jeigu norėdavome eiti pašokti, rinkdavomės Laisvės alėjoje esantį naktinį klubą „Siena”.
2004 metais Kaune buvo ženkliai mažiau kavinių, barų ir naktinių klubų negu dabar. Visgi tai, jog turėjome mažiau pasirinkimų, kur susitikti ir leisti laiką, mus suartino. Tuometiniai „Erasmus” studentai žinojo, kuriose vietose renkasi jų naujieji draugai ir ten lankydavosi. Dabar – vien Kauno senamiestyje atsidarė turbūt 20 naujų kavinių ir barų. Esant plačiam pasirinkimui, lengviau išsiskirstyti grupelėmis ar kas sau.
Prieš 10 metų niekas taip aktyviai nesinaudojo socialiais tinklais. „Facebook” era buvo ką tik prasidėjusi, todėl dar nesinaudojome šiandien labai populiariomis grupėmis bendriems pokalbiams, nekūrėme renginių „Įvykių” ir neturėjome išmaniųjų telefonų.
– Ar manai, kad „Erasmus” studentai šiandien kitokie negu buvo prieš 10 metų?
– Viso „Erasmus” semestro metu jautėmės kaip viena šeima. Mano įsitikinimu, šiandien tokią būseną ir artumą pasiekti nėra lengva, nes į universitetus suvažiuoja žymiai daugiau studentų nei anksčiau.
Dabar jaunimas į universitetus suplaukia iš visų Europos kampelių, tačiau 2004 metais į Kauną naujų patirčių, pažinčių ir žinių siekiantys studentai atvyko iš 7 šalių: Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Lenkijos, Vokietijos ir Estijos. Mano fakultete KTU be manęs dar mokėsi 6 studentai, atvykę į Kauną per šią mainų programą.
Lyginant su šiuolaikiniais „Erasmus” studentais, mūsų grupė 2004 metais pasižymėjo brandumu. Mes buvome mandagūs, stengėmės pažinti ir susidraugauti su lietuviais ir kaip įmanoma labiau prisitaikyti prie Kauno gyvenimo ritmo. Mūsų požiūris į „Erasmus” patirtį buvo kitoks – daugelis siekė atrasti kažką naujo, o ne tik ieškoti vis naujų vietų vakarėliams.
Miesto gatvėmis šiandien vaikštantys užsieniečiai jau nebestebina kauniečių, tačiau prieš 10 metų mūsų „Erasmus“ studentų grupė kėlė nemenką smalsumą ir susidomėjimą. Vietiniai gyventojai domėjosi mūsų atvykimo priežastimis, iš kokių šalių atkeliavome ir ką veikiame Kaune.
– Žmones, kuriuos sutikai 2004 metais „Erasmus” programos metu, vadini šeima. Ar pavyko užmegzti ilgalaikių draugiškų ryšių su lietuviais?
– Taip, daugumą jų, kuriuos ir šiandien galiu vadinti draugais, sutikau per KTU „Erasmus” programos mentorius, kurie mums organizuodavo įvairius renginius, išvykas po Lietuvą. Iš jų girdėjome, kad 2004-ųjų „Erasmus” studentų grupė buvo ypatinga ir viena geriausiųjų per visą mainų programos veikimą KTU.
Praėjusiais metais dalyvavau savo draugų iš „Erasmus” laikų Kaune vestuvėse, kurios vyko Plateliuose. Jaunikis prieš 10 metų buvo mainų studentas, atvykęs į Kauną iš Prancūzijos. Su savo nuotaka, dabar jau teisėta žmona, prancūzas susitiko 2004 metais KTU bendrabutyje.
Tarp vestuvėse dalyvavusių svečių buvo ir keletas draugų iš tuometinės mūsų „Erasmus” studentų grupės bei buvusių KTU mentorių. Vestuvių ceremonija buvo labai graži ir įsimintina: netrūko nei lietuviškos muzikos, nei tradicijų, nei skanių vaišių.
Santuokinį gyvenimą mano draugai pradėjo Didžiojoje Britanijoje, šalyje, kur abu gali kalbėti ta pačia kalba.
– Nemažai laiko esi praleidęs Lietuvoje: pusę metų studijavai KTU ir gyvenai Kaune, o pasibaigus „Erasmus” programai reguliariai čia sugrįždavai. Ar kada nors turėjai merginą iš Lietuvos?
– Taip. Šiuo metu taip pat esu užmezgęs gana rimtus santykius su mergina iš Vilniaus, su kuria susipažinau lankydamas draugus iš Lietuvos.
– Ar lankantis Lietuvoje 10 metų dar liko neaplankytų vietų? Kokie būna tavo kelionės planai?
– Kai grįžtu Kauną, visada užsuku į KTU Tarptautinių ryšių departamentą ir aplankau jo direktorę Neringą Narbutienę. Prieš 10 metų, kai dar buvau „Erasmus” studentas, ji man padėjo spręsti įvairius klausimus ir susidoroti su kilusiomis problemomis. Bėgant metams tapome gerais bičiuliais.
Visas Lietuvos turistines vietas esu aplankęs po keletą kartų, dėl to konkrečiu planu savo kelionėse nesivadovauju. Ką veiksiu ir kur nuvyksiu nusprendžiame kartu su draugais, kurie čia gyvena.
– Ar turi mėgstamiausią lietuvišką patiekalą, užkandį ar gėrimą?
– Per dešimt metų jie dažnai keitėsi. Visgi, turiu mėgstamiausią vasaros patiekalą – tai lietuviški šaltibarščiai. Vis dar mėgstu cepelinus, o į Vokietiją parsivežti „Švyturio Ekstra“ alaus – jau tapo tradicija. Namuose gaminamas lietuviškas maistas man taip pat prie širdies.
– Ar kaskart atvykdamas į Lietuvą ir KTU pastebi tam tikrų pokyčių?
– Nors ekonominė situacija Lietuvoje vis dar nėra gera, darbuotojų atlyginimai nedidėja tokiu greičiu, kaip didėja kainos, pensininkai vis dar vargsta, bet yra ir labai teigiamų pokyčių ir progreso. Kauno savivaldybė remia čia gyvenančias šeimas – mieste atsirado naujos sporto įrangos, žaidimų aikštelės vaikams, atnaujinamos poilsio zonos. Kauno senamiestis taip pat atgaivintas ir puoselėjamas.
Kalbant apie pokyčius Universitete, žinau, kad šiandien KTU veikia labai stipri „ESN” (angl. Erasmus Student Network) organizacija, labiau išvystyta ir geriau veikia Universiteto valdymo sistema. Praėjus 10 metų nuo semestro praleisto KTU, matau, kad Universitetas dirba profesionaliau ir jame labiau skatinamas tarptautiškumas.
– Ką veikei Lietuvoje, kai buvai čia paskutinį kartą?
– Į Kauną pastarąjį kartą atvykau birželio mėnesį, nes turėjau dalyvauti „Miesto maratone 2015”. Šiais metais bėgime dalyvavo beveik penki tūkstančiai žmonių iš įvairių Lietuvos miestų ir užsienio šalių. Pasirinkau pusmaratonio distanciją, t.y. turėjau įveikti 21 kilometro atstumą.
Šiais metais Lietuvoje jau svečiavausi tris kartus.
– Ar ateityje į Lietuvą keliausi taip dažnai, kaip ir dabar?
– Tai priklausys nuo daugelio aplinkybių, bet tikiuosi, kad taip. Lietuva per šiuos metus man tapo antraisiais namais.
Savo šeimai, draugams ir kolegoms visada siūlau važiuoti atostogauti į Lietuvos kurortus. Man pačiam labiausiai prie širdies – Nida. Jei ateityje negalėsiu čia svečiuotis taip dažnai, kaip to norėčiau, visada stengsiuosi ištrūkti į Lietuvą nors atostogoms.
