Katedros aikštėje susirėmė XVI amžiaus kariai – paminėta pergalė Klecko mūšyje

Rugpjūčio 6 dieną Katedros aikštėje Vilniuje Lietuvos kariuomenė kartu su Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmais ir karo istorijos brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ paminėjo 1506 m. rugpjūčio 6 dieną šalia Klecko miesto (dab. Baltarusija) pergalingai pasibaigusį Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės puolimą prieš į Lietuvos gilumą įsiveržusius Krymo totorius.

Pagerbiant istorinę Lietuvos kariuomenės pergalę, renginio metu grojo Lietuvos kariuomenės orkestras, brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ Katedros aikštėje pademonstravo mūšio laikmečio kovos veiksmus, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa iškėlė istorinę vėliavą virš Valdovų rūmų ir atliko tris ginklų salves.

Apie Klecko mūšį

1506 metų pavasarį Krymo chanatas nusprendė nepraleisti progos dar kartą (po 1505 metų plėšimų LDK teritorijoje) išbandyti karinę sėkmę Lietuvoje, tačiau skirtingai nei 1505 m., šįkart „pasisvečiavimas“ pasibaigė dideliu mūšiu. Rugpjūčio 6 dieną prie Klecko miesto įsitvirtinusias totorių ekspedicines pajėgas, kurias sudarė apie 4000 karių su 10 000 žirgų, puolė greitai mobilizuota kunigaikščio Mykolo Glinskio vadovaujama LDK kariuomenė su maždaug 7000 karių, kurių daugumą sudarė Lietuvos bajorai, samdyti husarai ir karaliaus dvaro lenkų vėliava. Neatlaikiusi spaudimo totorių kariuomenė suiro ir pradėjo masiškai bėgti iš mūšio lauko. Sprunkančius totorius iki sutemų persekiojo lietuvių lengvoji kavalerija.

Klecko mūšis buvo pirmoji stambi lietuvių pergalė po skaudaus pralaimėjimo prieš rusus Vedrošos kautynėse 1500-aisiais metais ir pirmoji pergalė prieš ilgai Lietuvos žmones kamavusius Krymo totorius. Šios kampanijos išskirtinumas – sprendimas ne priešą išvyti, bet, užkertant jam atsitraukimo kelius, visiškai sunaikinti. Kautynėse Lietuvos kariuomenė pademonstravo nedažnai tais laikais pasiekiamą 80 kilometrų per parą žygio tempą ir nepriekaištingą kovingumą mūšio lauke.