Kauno tarpukaris: dar vienas žingsnis pasaulinio pripažinimo link
Kauno tarpukario modernizmo architektūros kelyje į UNESCO – naujas etapas. Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriuje baigiama rengti paraiška, siekiant patekti į UNESCO Preliminarųjį Pasaulio paveldo sąrašą. Primename, 2015 m. balandžio 15 d. Briuselyje „1919-1940 m. Kaunui“ buvo iškilmingai įteiktas Europos paveldo ženklas, bylojantis apie „laikinosios sostinės“ fenomeno unikalumą ne tik Lietuvos, tačiau ir Europos kontekste.
„Nepaprastai džiugu, kad Kauno tarpukario architektūra sulaukia vis daugiau dėmesio tiek iš miesto valdžios ir bendruomenės, tiek iš architektūros specialistų bei istorikų. Juk tai – nepalyginamai daugiau nei vien pastatai, tai – ištisa jaunos Lietuvos valstybės savęs paieškos ir savo tapatybės kūrimo epocha, kuri gali tapti dideliu įkvėpimu ir dabarties kartoms. Kaip ir iš devynioliktojo šimtmečio tamsybių iškylanti laisva ir veržli Lietuva, taip ir ant provincialaus carinės imperijos miestelio pastatų išdygstanti modernioji jos sostinė skambiai praneša apie save pasauliui. Ši unikali ir jaudinanti istorija turi tapti labiau žinoma pasauliui! Esu giliai įsitikinęs, kad Kauno tarpukario modernizmo architektūra ir su ja susijęs Lietuvos istorijos etapas sulauks didelio susidomėjimo toli už mūsų šalies ribų ir yra verti puikuotis UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“, – teigė ambasadorius, dr. Arūnas Gelūnas.
Architektūrologo dr. Vaido Petrulio nuomone, neretai pasigirsta būgštavimų, esą jei šiam palikimui, kuris neseniai įvertintas Europos paveldo ženklu, būtų suteiktas UNESCO pasaulio paveldo objekto statusas – miestas taptų griežtai nuo gyventojų saugomu muziejumi po atviru dangumi.
„Nemaža priklauso nuo to, kaip mes šį paveldą suvoksime, pateiksime ir valdysime. Išskirtinės visuotinės vertės turinys ir tarptautinis pripažinimas čia tampa impulsu iš esmės atnaujinti vietovės ekonominę bei kultūrinę aplinką. Tačiau sukūręs patrauklią istoriją, turėdamas efektyvią ir kūrybingą bendrąją paveldu grindžiamą istorinės dalies regeneracijos strategiją bei palaikomas vietinės valdžios, Kaunas galėtų papildyti avangardinę pasaulio paveldo sąrašo dalį“, – teigė Vaidas Petrulis.
Rugsėjo 29 d. Kaune lankėsi ilgametis UNESCO patariamosios organizacijos ICOMOS ekspertas Dennis Rodwell.
„Tikimės, kad profesionalūs jo, kaip aukščiausio lygio architekto, puikiai UNESCO bei ICOMOS specifiką išmanančio specialisto pastabos bei patarimai pasitarnaus Kauno tarpukario architektūrą pripažįstant pasauliniu mastu. Nors Kauno laukia ilgas nominacinės bylos rengimo procesas, kuriam ir miesto vadovai, ir patys kauniečiai turi tinkamai, kokybiškai ir atsakingai pasiruošti, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija nuoširdžiai linki sėkmės“, – teigė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė
ICOMOS ekspertą po Kauno Naujamiestį ir tarpukario architektūros objektus lydėjo ambasadorius, Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas prie UNESCO dr. Arūnas Gelūnas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, Kauno tarpukario modernizmo architektūros įtraukimo į UNESCO Preliminąrųjį pasaulio paveldo sąrašą kuratorė, Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Andrijana Filinaitė, paraišką rengiantys ekspertai – architektūros istorikė Jolita Kančienė, architektūrologas dr. Vaidas Petrulis, architektas, Kauno architektūros festivalio (KAFe) vadovas Gintaras Balčytis, kultūros paveldo teoretikas Kastytis Rudokas.
Po apžvalginės ekskursijos Naujamiestyje, delegaciją Kauno miesto savivaldybėje priėmė mero pavaduotojas Simonas Kairys.
„Pavasarį teko lankytis Paryžiuje, UNESCO būstinėje, bendrauti tiek su administracija, tiek su ekspertais. Siekis atsidurti UNESCO nėra vien nepamatuota ambicija ar tolima svajonė. Tai ilgas ir sunkus procesas, bet tikrai įmanomas. Reikia tik nuoširdaus susitelkimo ir gerai apgalvoto mūsų architektūros savitumo pateikimo“, – teigė S. Kairys.
Ką duotų Kaunui jo įrašymas į pasaulio paveldo sąrašą? Architektūros istorikės Jolitos Kančienės nuomone, būtų ir pliusų, ir minusų.
„Pirmiausia – atsisakytume provincialumo komplekso, kuris, tiesą sakant, iš pradžių lydėjo ir mane, sėdamas abejones, ar verta buvo pradėti šią UNESCO akciją. Antra – sulauktume tarptautinio dėmesio ir turizmo plėtros. Trečia – ir manau svarbiausia – būtume priversti apsitvarkyti, susiremontuoti ir gelbėti nuo pražūties savo vertingąjį paveldą. Pripažinimo atveju, galbūt, net mūsų Vyriausybė skirtų lėšų bent reprezentacinių objektų tvarkybai. Minusu (sąlyginiu) galima laikyti kartu su garbe ir prestižu prasidėsiančius rūpesčius – didėsiančius paminklosauginius reikalavimus, kurių laikymąsi pro padidinamąjį stiklą stebės tarptautinės komisijos“, – neslėpė J. Kaniečienė.
