Gruzdiškis mokytojas Mindaugas Malcevičius – apie Z kartos mokinius, paradiškumą ir gyvenimiškas pamokas

Spalio pradžioje jau kelintus metus iš eilės į Švietimo ir mokslo ministeriją rinkosi jauni pedagogai – Meilės Lukšienės premijos kandidatai. Neretai šalies metų mokytojo konkursu tituluojamame renginyje dalyvavo ir vienintelis Šiaulių krašto atstovas, Gruzdžių gimnazijos vyresnysis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Mindaugas Malcevičius. Nors premijos laureatu jam šiemet tapti nepavyko, pedagogas tikina – su geriausiais šalies mokytojais dalintis pedagogine patirtimi, diskutuoti apie laukiančius iššūkius su ministre Audrone Pitrienėne, kitais Ministerijos atstovais, buvo neįkainojama patirtis.

– Mindaugai, kokie žmonės kandidatuoja į M. Lukšienės premiją? Ar jie atitinka Lietuvos mokytojo stereotipą?

– Į šį klausimą galėčiau atsakyti klausimu: o koks yra Lietuvos mokytojo stereotipas? Ar tas, kurį mes matome ir girdime viešosios komunikacijos terpėje: nepatenkintas sunkiu darbu ir nedideliu atlygiu, dažnai tampantis Z kartos vaikų patyčių, pajuokos objektu, nesibaigiančiuose „popierizmuose“, ataskaitose paskandinęs kūrybiškumą, kasdien nerimaujantis dėl savo darbo, mažėjančių pamokų?

Jei toks yra Lietuvos mokytojo stereotipas (deja, tokį mes dažniausiai mokytoją ir matome viešosiose medijose), tai į M. Lukšienės premiją kandidatuoja visiškos Lietuvos mokytojo stereotipo priešingybės. Tai žmonės, kuriems pamoka nesibaigia užvėrus klasės duris, kuriems kiekviena akistata su mokinius – tai galimybė. Galimybė kurti, brandinti, auginti…

–  Kas aktualu M. Lukšienės sekėjams šiomis dienomis? Apie ką buvo diskutuojama susėdus prie apskrito stalo Švietimo ir mokslo ministerijoje?

– Profesorei M. Lukšienei, vienai iš „Tautinės mokyklos koncepcijos” autorių, jau XX a. nerimą kėlė gamtos ir kultūros ekologijos problemos. Ji daug dėmesio skyrė demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų puoselėjimui. Iškili Lietuvos pedagogė visiems mums, pedagogams, iškėlė labai aukštus standartus. Ar jie aktualūs ir šiandien? Manau, kad, be jokios abejonės, taip. Net, sakyčiau, dar aktualesni nei tuomet, kai iš pačios M. Lukšienės lūpų sklido raginimai įsiklausyti į kiekvieną mokinį ir klasėje sukurti antrų namų atmosferą, kur viešpatautų darna, ne paradiškumas ir fasadiškumas, o darbas. Nesakau, kad viso to neliko šiandieninėje mokykloje. Tačiau paradiškumo, fasadiškumo turime tikrai per daug.

Norisi tikėti, kad 2010-aisiais Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta M. Lukšienės premiją jauniems pedagogams ir vėl atveria šios iškilios Lietuvos šviesuolės išminties skrynią. Kasmet prieš Mokytojų dieną iš visos šalies suvažiavę ir prie apskrito stalo susėdę M. Lukšienės premijos kandidatai drąsiai kalba apie švietimo sistemos spragas, prisimena pamatines šios pedagogės, mokslininkės idėjas. Dar svarbiau tai, kad mokytojai, dalyvaujantys renginyje – diskusijoje Meilės Lukšienės premijai gauti, dalijasi nesuvaidinta pedagogine patirtimi, kurioje netrūksta demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo.

– Koks, Jūsų nuomone, yra šiuolaikinis mokytojas?

– Šiuolaikinis mokytojas turėtų nebijoti. Kasdien atėję į klasę, mes per daug bijome, todėl susikuriame sau parankią kasdienybės karuselę, kurioje sėkmingai sukamės. Bėga metai, aplinka, vaikai keičiasi, o mokytojas taip ir nepasiryžta ištrūkti iš saugios komforto zonos. Kas nutinka? Atsiranda per didelis kontrastas tarp ugdytinių ir ugdytojo. Barjerui plečiantis, krenta pamokos kokybė, skyla bendruomeniškumo, demokraštiškumo pamatai. Mokytojo darbas tampa darbu, kuriame nelieka vietos kūrybai, nelieka vietos vaikams.

Tad, mano manymu, šiuolaikinis mokytojas – tai drąsi, veikli, aktyvi ir pokyčiams atvira asmenybė.

– Kas Jus žavi mokytojo darbe?

– Vyresni kolegos į šį klausimą dažniausiai atsako, kad juo žavi galimybė dirbant su jaunais žmonėmis, patiems kuo ilgiau džiaugtis jaunyste. Man kol kas tai nėra aktualu, todėl mokytojo darbe labiau žavi galimybė mokytis ir stebėti asmenybės brandą. O idžiausiais atlygis – iš buvusio mokinio gautas laiškas, padėka. Tuomet matai, kad eita nors ir sudėtingu, bet teisingu keliu.

– Esate jaunas, energingas mokytojas. Ko pasigendate šių dienų mokykloje? Ką norėtumėte keisti, tobulinti?

– Keisti galima labai daug ką, nes mokykla yra, turbūt, vienintelė sritis, kurioje pokyčiai važiuoja kvadratiniais ratais. Pernai vesdamas seminarus Šiaulių rajono kolegoms, švietimo sistemos (ne)norą keistis iliustravau tokiu pavyzdžiu – mokytojų klausiau, ar galėtų prieš šimtą metų gyvenęs gydytojas, stebuklingai prikeltas mūsų laikais ir atvestas į šiuolaikinę ligoninę, sėkmingai pagydyti sunkiai sergantį ligonį? Ar nepasiklystų medicinos pokyčių labirinte? Kolegos purtė galvą. Tuomet paklausiau, o kas nutiktų, jei į tokią pat situaciją patektų mokytojas? Ar jis būtų pajėgus mokyti? Dauguma pritariamai linksėjo galvą. Vadinasi, aplinka keičiasi, o švietimo sistema tik kosmetiškai remontuojasi, imituodama laikmetį.

Klausiate, ko pasigendu šiuolaikinėje mokykloje? Manau, labiausiai trūksta dermės tarp inovatoriškų idėjų, technologijų ir humanizmo, kūrybiškumo. Šias sąvokas kone kasdien girdime, tačiau interpretuojame savaip. Pavyzdžiui, švietimo sistema akcentuoja kūrybiškumo ugdymą, tačiau egzaminų metu mokinį spraudžia į rėmus. Su mokiniais kalbame apie humanizmą, pagarbą, pakantumą, o užvėrę klasės duris ir į rankas pasiėmę išmanųjį telefoną, virtualiose erdvėse jie demonstruoja nepagarbą draugams, kitokių pažiūrų žmonėms. Sumenko ir mokytojo autoritetas…

M. Lukšienė ragino dešimtmetes mokyklas laikyti arčiau namų, kad formuotųsi bendruomenės, artimesnis santykis tarp tėvų ir vaikų, bet pasidavę matematiniams mokinių „krepšelių“ skaičiavimas, jau kuris laikas visoje Lietuvoje barbariškai naikiname mokyklas, prarandančias kultūros židinio statusą. Tęsti?..

– Ką naujo į Jūsų, kaip pedagogo, veiklą įneša dalyvavimas diskusijoje Meilės Lukšienės premijai gauti?

– Matydamas savo darbui atsidavusius, kūrybingus, vietoje nenustygstančius kolegas, džiaugiausi galimybe save egzaminuoti. Grįžęs į Šiaulius, pasijutau tvirtesnis, dar tvirčiau stovintis prieš šešerius metus pasimatuotose pedagoginėse „klumpėse“. Ramino mintis, kad visi mes galime mokytis vienas iš kito, kad ne viskas Lietuvos švietimo sistemoje taip blogai, kaip kalbama. Yra į ką lygiuotis, yra su kuo diskutuoti apie pokyčius, yra su kuo dalintis sėkmės istorijomis. Ir nebūtinai didelėmis.

Giliai, kažkur širdies kertelėje, kirbėjo ir dar viena pikdžiugiška mintis – Lietuva yra ne tik Vilnius, kaip dažnai bandoma parodyti. Nuostabūs darbai verda ir tolimuose provincijos miesteliuose, kaimuose.

Su M. Malcevičiumi kalbėjosi Vita Yseuks