Kinologas Raimondas Aponkus – apie tarnybą, Jorgą bei kūno kalbos skaitymą
Klaipėdos apskrities policijos kinologas, plungiškis Raimondas Aponkus (Plungės raj. PK) Lietuvos policijos pareigūnų, dirbančių su tarnybiniais šunimis, daugiakovės pirmenybėse, narkotinių medžiagų ieškojimo varžybose, su tarnybiniu aviganiu Jorgu užėmė II vietą. Pakalbinome šį pareigūną.
Kaip atsitiko, kad tapote policijos kinologu?
Dirbant praktinį darbą tekdavo susidurti su situacijomis, kai panaudojus tarnybinių šunų sugebėjimus pareigūnų darbas būtų buvęs daug lengvesnis ir efektyvesnis. Pradėjau domėtis tarnybinių šunų veislėmis, jų dresavimo metodais, šunų panaudojimo galimybėmis. Komisariato vadovui kartą pasakiau, kad norėčiau įgyti kinologo kvalifikaciją, jis man pritarė. Policijos departamentui nupirkus mažus šuniukus, jie buvo paskirstyti apskrityse esantiems kinologams. Tuo metu apskrityje nebuvo nė vieno kinologo, todėl, tarpininkaujant komisariato vadovui, vienas šuniukas atiteko man.
Ar šunys lydi Jus nuo vaikystės?
Vaikystėje teko auginti vieną šunį, kuris gyveno bute ir buvo tiesiog šeimos draugu. Vėliau auginau lietuvių skalikų veislės šunį, kuris buvo nepakeičiamas pagalbininkas medžioklėse.
Kiek laiko jau dirbate su Jorgu? Kaip jį susitikote, išsirinkote?
Jorgui buvo 4 mėnesiai. Šiais metais, gruodžio 25 d., sukaks 6 metai. Rinktis nebuvo iš ko, paprasčiausiai kolega iš Vilniaus parvežė paskutinį likusį šuniuką ir perdavė jį man.
Kuo šis šuo išsiskiria iš ankstesnių, jei jų buvo, Jūsų augintinių, iš kitų tarnybinių šunų?
Tai mano pirmas tarnybinis šuo. Su Jorgu nuo pat mažumės praleidau daug laiko, mokymas buvo grindžiamas pozityviu dresavimo metodu, todėl tarp šuns ir manęs susiklostė tokie santykiai kaip tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimas. Teko šunį mokyti ir savarankiškumo. Šie dalykai, mano galva, ir lemia pasiektus rezultatus, nors kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad kai kurių dalykų santykiuose su šunimi man dar reikia ir pačiam pasimokyti – tobulėti dar yra kur. Tai ypač matosi, kuomet su šunimi išvykstu dirbti – sekti pėdomis, ieškoti dingusių žmonių, atliekant kratas ir ieškant narkotinių medžiagų.
Ar tiesa, kad tarp šeimininko ir šuns būna toks gilus ryšys, kai vienas kitą jie jaučia, supranta be jokių žodžių? Papasakokite tokį atveją, jei taip?
Tarp šeimininko ir šuns gilus ryšys atsiranda tada, kai tiek šeimininkas, tiek šuo išmoksta skaityti vienas kito emocijas, kūno kalbą – tada jokie žodžiai ir nėra reikalingi. Pavyzdžiui, bendraujant su pažeidėjais ar įtariamaisiais užtenka jiems griežtesniu balsu duoti nurodymus, ir šuo sureaguoja – sukoncentruoja dėmesį į juos, pradeda urgzti, šiepia dantis – įsijungia šuns gynybinė reakcija. Paprasčiausiai šuo yra išmokęs skaityti šeimininko kūno kalbą, emocijas.
Ką ypatingiausio per savo „karjerą“ policijoje yra nuveikęs Jorgas? Kada Jūs juo labiausiai didžiavotės?
Jorgas per savo tarnybos laiką yra nuveikęs nemažai, yra suradęs dingusių žmonių, susekęs ne vieną įtariamąjį, radęs įvairių rūšių narkotikų. Visais atvejais šunimi didžiuojuosi vienodai ir nė vieno atvejo nesureikšminu. Aišku, visada yra smagiau, kai sėkmingas šuns darbas yra susijęs su žmogaus gyvybe ir sveikata. Norėčiau pasakyti kito kinologo žodžius: „aš neprisimenu visų surastų žmonių, tačiau labai gerai prisimenu tuos, kurių aš neradau“. Šiems žodžiams aš pritariu visiškai, kadangi neradęs paklydėlio visada kaltini ne šunį, o save, kad galbūt nekruopščiai apžiūrėji vietovę, galbūt ne ten pradėjai paieškas, per anksti paiešką nutraukei.
Dėkojame už atsakymus. Linkime kolegai su Jorgu pasiekti laukiamą tobulumą.
