Savanorystė – prasmingai praleistas laikas
Jaunimas tampa vis atviresnis savanorystės idėjai. Pasirinkimas, kur būtų galima save išreikšti, tikrai platus: savanorių laukia šviečiamąja veikla užsiimančios, socialinę pagalbą įvairioms žmonių grupėms teikiančios organizacijos, gyvūnų globos organizacijos, kultūros įstaigos, renginius organizuojančios įmonės. Savanoriškoje veikloje įžvelgiama nemažai privalumų: tai yra galimybė ne tik padėti kitiems, bet ir pačiam įgyti praktinių žinių, bendravimo patirties, be to, ši veikla subrandina jauną žmogų.
Apie požiūrį į savanorystę, savanoriavimo patirtį bei galimybes kalbamės su socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje“, skatinančio keliauti atsakingai ir saugiai, Mažeikių skyriaus vadove bei šio projekto atstove spaudai Ernesta Šneideraityte.
– Kuo tau atrodo svarbus savanoriavimas?
– Pradėkime nuo to, kad savanoriavimas yra būdas gerai praleisti laiką. Tai puiki proga išmokti naujų dalykų, įgyti naujos patirties, gebėjimų, galimybių, kurios tikrai pravers gyvenime.
– Kaip atradai savanorystę ir kodėl nusprendei savanoriauti būtent socialiniame projekte „Nebūk naivus kelyje“?
– Apie savanorystę esu daug kur girdėjusi, visada norėjau pabandyti būti savanore. Ir štai pasitaikė puiki galimybė – man pasiūlė savanoriauti būtent šiame projekte. Iš tikrųjų, jei ir būtų buvęs pasirinkimas savanoriauti šiame projekte ar kitoje veikloje, būčiau vis tiek pasirinkusi „Nebūk naivus kelyje“ projektą. Man labai patiko jo idėja, įgyvendinimas. Ir šiaip, man patinka atrasti kažką naujo, tai pagalvojau, kodėl gi ne?
– Kokios pareigos patikėtos projekto savanoriams?
– Konkrečių pareigų neturime, tačiau visi prisidedame prie kiekvienos veiklos. Savanoriams pabuvus projekte jau galima susidaryti aiškią nuomonę apie juos: kuris darbštesnis, kultūringesnis, aktyvesnis, o kuris – kaip pilka pelytė – nenori rodytis viešumoje. Pagal tai ruošiantis kiekvienam renginiui yra paskiriamos pareigos.
– Kas labiausiai patinka savanoriaujant?
– Galimybė atrasti save. Kalbant būtent apie „Nebūk naivus kelyje“ projektą – atrasti, pažinti save įvairiose veiklose.
– Ar savanorystė tave kaip nors pakeitė, ko išmokai?
– Savanoriaujant supratau apie save tai, ko anksčiau nežinojau. Kitaip tariant, galbūt supratau savo vietą gyvenime. Išmokau labiau vertinti kitus, įsitikinau, kad mus supantys žmonės nėra tokie, kokiuos mes norime matyti, ar kaip kiti apie juos kalba.
– Su kokiais sunkumais, iššūkiais susiduri savanoriaudama?
– Kai kuriose veiklose man vis dar sunku, galbūt dėl amžiaus, o gal dėl to, kad pirmą kartą kažką panašaus darau. Bet tiesiog bandau, stengiuosi. Savanoriavimas šiame projekte, galima sakyti, – mini gyvenimas: veiklos įvairios – nuo pačių paprasčiausių iki tų, kurios reikalauja daug daugiau pastangų.
– Kaip tėvai ir artimiausi žmonės žiūri į tavo savanorišką veiklą?
– Daugelis iš artimųjų reaguoja teigiamai, mane palaiko, skatina, o visų likusiųjų nuomonė man nesvarbi. Aš nepriklausau nei nuo vieno iš jų.
– Esi moksleivė. Kaip pasikeitė tavo dienotvarkė pradėjus savanoriauti? Ar lieka pakankamai laiko mokslams, pomėgiams?
– Tikrai pasikeitė. Dabar turiu daug mažiau laiko poilsiui draugams ir pan., o jei ir lieka, tai vis tiek jis kažkaip susijęs su projektu. Bet aš tuo tikrai nesiskundžiu, man taip patinka. Kartais mokslai tikrai nukenčia dėl projekto, bet, manau, verta.
– Kokią specialybę norėtum studijuoti baigusi mokyklą? Kodėl?
– Anksčiau esu galvojusi apie labai įvairias specialybes, bet kai susidūriau su viena iš jų, galutinai apsisprendžiau – žurnalistika. Dabar esu paskirta būti projekto atstove spaudai, o tai reiškia dar didesnę praktiką ir galimybes gyvenime.
– Ar skatini savo bendraamžius pradėti savanoriauti? Jei taip, kaip sekasi tai daryti, su kokiu požiūriu susiduri?
– Taip. Negaliu sakyti, kad visi reaguoja teigimai, daugelio manymu, to visiškai nereikia, bet atsiranda žmonių, kurie tam pritaria net labiau už mane pačią. Kai siūliau bendraamžiams savanoriauti „Nebūk naivus kelyje“ projekte, daugumos požiūris buvo toks, kokio ir tikėjausi – panieka. Tačiau paaiškinus išsamiau veiklą projekte, kai kurių požiūris pasikeitė kardinaliai ir, galiausiai, jie dabar yra savanoriais.
– Koks tau įsimintiniausias prisiminimas savanoriaujant?
– Savanoriauju dar neilgą laiką. Bet, tikriausiai, tai būtų eisena už gyvybės išsaugojimą Mažeikiuose.
– Kokia tavo, kaip Mažeikių skyriaus vadovės, projekto „Nebūk naivus kelyje“ ateities vizija? Kokius su šiuo projektu susijusius darbus ir sumanymus norėtum įgyvendinti savo mieste?
– Net nežinau. Žinoma, ateityje tikiuosi nuveikti visko kuo daugiau Mažeikiuose, pirmiausia, kad visi sužinotų, kad yra projektas „Nebūk naivus kelyje“ ir kokia jo veikla. Nes šiuo metu apie pusė mažeikiškių nėra apie tokį projektą net girdėję, kas yra labai liūdna. O šiaip minčių yra įvairiausių. Turint tokius rėmėjus, kaip rajono laikraštis „Būdas žemaičių“ ir portalas budas.lt viskas tikrai įmanoma. Nes tokio pasiaukojimo iš jų pusės dar nebuvau mačiusi. Jie net savo patalpas, kai mes dar neturėjome, užleido mūsų susirinkimams, kas, atrodo, yra tik smulkmena su šiuolaikinėmis technologijomis.
– Ką palinkėtum jauniems žmonėms, kurie nesiryžta savanoriškai veiklai?
– Tai jų pasirinkimas, tačiau jie atsisako galimybės pabandyti. Tegul suranda savo tikrąją vietą gyvenime.
