Gamtotvarkos darbai Aukštaitijos nacionaliniame parke
Daugelis faunos ir floros rūšių, vertingi gamtiniai kompleksai negali egzistuoti be žmogaus pagalbos. Natūralios pievos, pelkės su vertingomis retosiomis rūšimis išliko iki šių dienų vien dėl to, kad jos buvo šienaujamos ir ganomos.
Tačiau keičiantis socialinei, ekonominei padėčiai, nustojus vykdyti ūkinę veiklą dauguma natūralių pievų, atvirų pelkių su vertingomis rūšimis ima degraduoti. Taip vertingi gamtiniai kompleksai praranda savo vertę, palaipsniui išnyksta retosios faunos ir floros rūšys.
Siekiant užtikrinti vertingų gamtinių teritorijų, retųjų faunos ir floros rūšių apsaugą neužtenka vien tik apsiriboti rūšių stebėjimu, fiksavimu, straipsnių rašymu ar knygų leidyba visuomenės informavimui ir pan. Turi būti taikomos ir reguliarios tvarkymo priemonės kaip šienavimas, ganymas, medžių, krūmų kirtimas, biomasės šalinimas. Taip sakant retųjų rūšių labui reikia padirbėti su krūmapjovėmis, grėbliais ir šakėmis.
Lietuvai tapus Europos Sąjungos šalimi nare ir siekiant atkurti/palaikyti vertingus gamtinius kompleksus, užtikrinti retųjų rūšių apsaugą šalies teritorijoje pradėti rengti ir įgyvendinti gamtotvarkos planai. Ne išimtis ir Aukštaitijos nacionalinis parkas.
Įgyvendinant projektą „Retųjų rūšių apsaugos ir invazinių rūšių gausos reguliavimo priemonių įgyvendinimas“ finansuojamą iš ES SF 2007 – 2013 m. programos lėšų (stulgio Gallinago media 2012 – 2014 m. apsaugos veiksmų planas Žemaitiškės pievose), Kretuono kraštovaizdžio draustinyje, šlapiose Žemaitiškės pievų balose toliau buvo vykdomos gamtotvarkinės priemonės (pirminiai tvarkymo darbai atlikti 2006 m.). 2014 metų rudenį specialia technika nušienauti ištisiniai švendrų sąžalynai. Iš šalies žiūrint, darbas atrodo beprasmis. Kam šienauti švendrus, kai jau augalas šaknyse sukaupęs maisto medžiagas ir pasiruošęs žiemojimui? Tačiau 2013 metais vykdyti darbai parodė, kad užteko vien nušienauti švendrus, kitą žolinę augmeniją ir paukščiams to pakako. Atsivėrė atvira erdvė ir 2014 metų pavasarį Žemaitiškės pievų balos pasitiko gausybę sparnuočių. Tokio paukščių gausumo šiose balose dar nėra buvę.
Vien tik švendrų pjovimu neapsiribota. 2014 metų žiemą iškirsti karklų krūmai davė puikų „derlių“. Atžalos išaugo iki 1,5 – 2 m aukščio. 2015 metų žiemą atžalos iškirstos. Ir vėl Žemaitiškės pievų balose atsivėrė erdvė. Jau kovo mėnesio pradžioje tai įvertino gulbių giesmininkių Cygnus cygnus pora. Jos iš anksto užsiėmė „balas“, vaikydamos iš jos gulbes nebyles Cygnus olor.
Tai tik maža dalis pievų, kur vykdyti tvarkymo darbai. Palei Kretuono ežero rytinę pakrantę į pietus driekiasi šlapios pievos, kurios irgi yra labai svarbios tilvikiniams paukščiams ar žąsų būriams migracijos metu. Tačiau didžioji dalis pievų yra apleistos, nebenaudojamos, vietomis užaugę karklų krūmais. Reikalingos aktyvios tvarkymo priemonės. Pievų svarbą taip pat įvertino ir Lietuvos ornitologų draugija. Buvo nuspręsta tvarkyti minėtas pievas bendromis jėgomis. Tačiau didelį nerimą kėlė, kad didžioji dalis pievų yra privačioje žemėje. Pasirodo, nerimauti nebuvo ko. Visi savininkai, į kuriuos buvo kreiptasi, neprieštaravo, kad jiems priklausančioje žemėje būtų iškirsti ir pašalinti menkaverčiai krūmai. Todėl 2015 metų kovo mėnesį kitoje Žemaitiškės pievų dalyje, maždaug 15 ha plote, iškirsti ir pašalinti menkaverčiai krūmai, pelkėtose vietose nušienauti švendrai. Tvarkymo darbus finansavo Lietuvos ornitologų draugija. Darbus koordinavo, taip pat ir vykdė, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Gamtos skyriaus specialistai bei Bendrųjų reikalų skyriaus darbininkai.
Atrodo viskas paprasta. Tikslas pasiektas. Tačiau vienkartiniais tvarkymo darbais vertingoms teritorijoms negalima apsiriboti. Reikalingos aktyvios tvarkymo priemonės, šlapynių tvarkymui pritaikyta šiuolaikiška technika, kurios nei Lietuvos ornitologų draugija, nei Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija neturi. Tad vykdant darbus Žemaitiškės pievų balose, tiek Lietuvos ornitologų draugija, tiek Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija išsikėlė sau dar vieną uždavinį: kaip neužleisti tvarkytų pievų ir toliau vykdyti tvarkymo ir priežiūros darbus. Bet kaip sakoma „geri darbai džiugina“ – problemos sprendimo būdas bus rastas ir kasmet šiuolaikiškos technikos pagalba tvarkomos Žiemaitiškės pievų balos bus tinkamos paukščiams veistis.
Kretuono kraštovaizdžio draustinyje įgyvendintas dar vienas projektas (Kretuono ežero Didžiosios salos šiaurės vakarų pakrantės mažosios žuvėdros Sterna albifrons 2012 – 2014 m. veiksmų planas ir gaiduko Philomachus pugnax Kretuono ežero Didžiojoje saloje ir aplinkinėse salose apsaugos 2012 – 2014 m. veiksmų planas).
Ilgą laiką Kretuono ež. Didžiojoje saloje nebuvo krūmų ir medžių. Ištisinėje sauspievėje ganydavosi gyvuliai, kurie palaikė stabilią žolinę augmeniją, neleido formuotis krūmams ir miškui. Vilniaus universiteto gamtininkams saloje atradus retųjų paukščių perimvietes, jų apsaugai buvo uždraustas gyvulių ganymas. Dėl šios priežasties sala per 25 – 30 metų užaugo krūmais ir medžiais, aukštąja žoline augmenija, prasidėjo organinių medžiagų kaupimasis ir dirvožemio durpėjimas. Paukščiai neteko buvusių tinkamų perėjimo vietų. 2000 – 2001 m. iškirtus sumedėjusią augmeniją, saloje buvo atkurta atvira erdvė. 2006 m. įgyvendinant Didžiosios salos ir Žemaitiškės pievų tvarkymo programą, saloje buvo iškirstos sumedėjusios augmenijos atžalos, nušienauta aukštaūgė žolinė augmenija. Vėliau kelis metus Reškutėnų kaimo bendruomenė saloje ganė avis, bet avių ganymas nepasiteisino, nes jos ėdė tik žemaūgę žolę, o ir 60 avių skaičius pasirodė per mažas 23 ha salai. Įgyvendinant mažosios žuvėdros Sterna albifrons ir gaiduko Philomachus pugnax apsaugos 2012 – 2014 m. veiksmų planus, 2013 ir 2014 m. sala buvo šienaujama net du kartus (projektą įgyvendino LR aplinkos ministerija, darbus vykdė Lietuvos ornitologų draugija). Buvo vykdomas alinamasis šienavimas, kas labai pasiteisino ir davė didžiulę naudą. Per du metus saloje pradėjo keistis žolinė augmenija – iš aukštaūgės ėmė formuotis žemaūgė. Paukščių veisimosi sąlygos ėmė gerėti.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija 2015 metais ir toliau tęsė salos tvarkymo darbus. Sala vėl nušienauta du kartus. Salos šienavimas 3 metus iš eilės po du kartus davė tokį efektą, kad šių metų rugsėjo mėnesį šienaujant antrą kartą nelabai buvo kas ir šienauja.
Labai džiugu, kad prie Didžiosios salos tvarkymo darbų prisidėjo Lietuvos ornitologų draugija, kuri skyrė lėšas plaustui įsigyti, kuris būtinas traktoriui nuplukdyti į salą. Palyginimui galima paminėti, kad pirmą kartą atliekant šienavimą, darbininkų brigada maždaug du mėnesius su krūmapjovėmis šienavo 23 ha salą, net siauralapiai gauromečiai Chamerion angustifolium spėjo subrandinti ir išbarstyti sėklas. Nuplukdžius traktorių į salą, ji buvo nušienauta per 4 dienas.
Norisi pasidžiaugti, kad gamtotvarkinės priemonės davė ir pirmuosius vaisius. Po ilgos pertraukos 2015 m. vasarą Kretuono ežero Didžiojoje saloje vėl aptiktas stulgio Gallinago media lizdas – globaliai nykstanti paukščių rūšis. Žemaitiškės pievų balose šių metų pavasarį aptikta stulgių tuokvietė.
Dar vienos gamtotvarkinės priemonės vydomos Ažvinčių girioje, Juodupės hidrografiniame draustinyje, Juodupės pelkėje. Daugelis teritorijoje esančių gamtinių vertybių (Aliuvinės pievos 6450, Tarpinės pelkės ir liūnai 7140, Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės 7160, Šarmingos žemapelkės 7230, pelkinė uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė, nariuotoji ilgalūpė, liūninė viksva, raudonoji gegūnė, aukštoji gegūnė, gelsvoji gegūnė, Baltijinė gegūnė, siauralapė gegūnė, širdinė dviguonė, vienlapis gedutis, dvilapis purvuolis) yra ypač jautrios hidrologinio režimo pokyčiams. Apsausėjus teritorijai dėl natūralios augalijos sukcesijos atvirų pelkių ir pievų biotopai užauga medžiais ir krūmais, todėl jų plotas palaipsniui mažėja. Minėtoms Europos Bendrijos svarbos buveinėms ir retosioms floros rūšims išlaikyti reikalingos reguliarios, aktyvios tvarkymo priemonės.
Juodupės pelkėje pirminiai tvarkymo darbai atlikti 2010 m. Pelkėje iškirsti medžiai ir krūmai, pašalinti iš pelkės. Nuo 2011 m. pelkėje vykdomi aktyvūs palaikomieji darbai. Kiekvienų metų rudenį pelkėje pjaunamos sumedėjusios augmenijos atžalos, šienaujama. Biomasė sugrėbiama ir išnešama iš pelkės. Tvarkymo tikslas – norima atgaivinti anksčiau Juodupės pelkėje augusių ir žydėjusių pelkinių uolaskėlių Saxifraga hirculus populiacijas. Dar 2000 m. pelkėje pelkinės uolaskėlės individų skaičius viršijo 1000 vnt. Dėl spartaus krūmų užžėlimo 2007 m. vegetavo jau tik pavieniai individai.
Dauguma vertingos gamtinės teritorijos tai pelkės, užmirkusios šlapios pievos. Dažniausiai jų tvarkymui technikos nebeįmanoma panaudoti. Darbai turi būti atliekami rankiniu būdu, o tai ilgas ir be galo varginantis procesas.
