Šimtametės senolės akyse – gyvenimiška patirtis ir ramybė
Ilgas gyvenimas – likimo dovana ar bausmė? Daugybė senolių, perkopę aštuoniasdešimties ar daugiau metų ribą ima negaluoti, skųstis nuobodžiu gyvenimu ir burnoti, kad Dievulis juos užmiršo pas save pasiimti. Vis dažniau kalbėdami apie Mirties Angelą taip ir „susigraužia“ likusį jiems skirto gyvenimo laiką. Tačiau būna ir kitaip. Apsilankiusi su grupe jubiliatės atvykusių sveikintojų pas Troškūnuose gyvenančią šimtametę senolę Venclavą Kaupelienę supratau, kad ilgas gyvenimas – tikra Dievo dovana. Atrodytų, kad šimtametis žmogus turėtų būti kažkuo ypatingas, tačiau moteris, mus pasitikusi tarpduryje, jokiu būdu nepriminė garbaus amžiaus senelytės. Labai skaidrių akių ir su šypsena lūpose ji mus pakvietė susėsti užu balta staltiese apdengto stalo.
Senolės pagerbti ir pasveikinti atvyko rajono meras Kęstutis Tubis, Troškūnų seniūnijos seniūnas Antanas Jankauskas, Socialinės paramos skyriaus vyresnioji specialistė Vida Luščiauskienė, Anykščių kredito unijos ir žiniasklaidos atstovai.
Po sveikinimų, dovanų ir gėlių įteikimo, prie kavos puodelio susėdome ramiam pokalbiui. Senolė pasidžiaugė, kad užaugino penkis vaikus, turi penkis anūkus ir keturis proanūkius. Merui pasiteiravus, kas labiausiai įsiminė gyvenime, senolė pradėjo pasakoti: „Niekada nepamiršiu, kai pokario metais mus išvarė iš savų namų. Tuomet gyvenome Rokiškio rajone, šalia Pandėlio Buivydžių kaime. Turėjome 18 ha žemės ir gražius namus. Buvo labai sunku, kol gavome pas žmones prisiglausti. Dabar užtenka visko, tik gal kiek jėgų kartais pritrūksta“,- ramiai kalbėjo senolė.
Mero paprašyta papasakoti apie save, senolė tęsė: „ Ištekėjau gal 24 metų. Vyras buvo 1906 metų gimimo, vyresnis už mane devyneriais metais. Susipažinome su vyru šokiuose. Pas mus buvo mokykla, mes ten vaidindavome ir šokdavome, ten ir susipažinau. Po vestuvių išėjau gyventi pas vyrą. Pamenu, kad mūsų vestuvės buvo vasario 16-tąją. Iš namų išlydėta važiavau pas vyrą per Pandėlio miestelį. Vestuvių muzikantas, ant nugaros pasikabinęs žibintą, visą kelią grojo. Vestuvės buvo per abi puses, pas jį ir pas mane. Balius pas mus didesnis buvo, pas vyrą susirinko tik kaimynai.
Mano vienas brolis grįžo iš armijos ir pradėjo dirbti geležinkelyje, o kitas gyveno namie prie tėvų. Su juo labai draugiškai gyvenome, visur kartu važiuodavom, į visas šventes ir kermošius, kol jis žmonos neparsivedė. Abiems broliams buvau reikalinga ir kaip sesuo, ir kaip prie darbų pagalbininkė. Kai broliai apsivedė, manęs jau nebereikėjo. Ūkyje dirbo brolių žmonos ir dar samdinį samdėsi. Nuo tėviškės gyvenau netoli, apie 10 kilometrų. Gyvenome pamiškėje, tai karo ir pokario metu pas mus ateidavo ir vieni, ir kiti. Karo metu mus apkasų veždavo kasti, tik dabar nebepamenu ar rusai, ar vokiečiai.
Dabar man atrodo, kad aš vyrą mylėjau taip sau, jis mane irgi gal taip sau… Visko buvo gyvenime, bet abu nugyvenome gana ramiai. Smetonos laikais buvo sunku, mes ūkininkavome. Aš irgi kilusi iš ūkininkų šeimos. Sunkiai su pinigais vertėmės, daug dirbome. Pasagos tėvai davė dvi karves ir į lineiką pakinkytą arklį. Daug metų dirbau Troškūnų senoje ligoninėje, vyras dirbo eiguliu. Artimų giminių nebėra, neseniai mirė paskutinė pusseserė. Dabar mane prižiūri dukra Zita“,- nutilo senolė ir švelniai pažiūrėjo į šalia stovinčią dukrą.
Kai meras K. Tubis paklausė, ar senolė žiūri televizorių ir ką galvoja apie pabėgėlius, Venclava pasakojo toliau: „Paprastu telefonu pakalbu, televizorių žiūriu. Labai mėgstu žiūrėti sportą ir žinias. Žinau apie pabėgėlius, tik daug ko nesuprantu. Lietuviai patys neturi darbo, kur tuos jaunus pabėgėlius su šeimomis ir su mažais vaikais dės. Vaikai laksto, rauda, kuo jie kalti, kad suaugę neprotingi. Nesuprantu, iš kur jų tiek daug atsirado, tų pabėgėlių.
Ką mėgstu valgyti? O gi valgau viską, tik labiau mėgstu senybinius valgius. Blynus su dažiniu ar troškintais kopūstais, kiaušinienę su spirgiukais. Valgau viską, ką dukra pagamina. Iki 80 metų jokių vaistų nevartojau. Laukiu sekmadienio, suvažiuos vaikai, visa giminė, bažnyčioje bus Šv. Mišios. Turėtų būti apie 40 žmonių“, – su pasididžiavimu pasakojimą baigė senolė.
Pasisvečiavę, paragavę jubiliejinio torto, išeidami palinkėję senolei sveikatos ir stiprybės, iš šių namų išsinešėme nepaprastą šilumos ir jaukumo, stiprybės ir ramybės jausmą. Tokį nepaaiškinamą ir, rodos, kartu tokį pažįstamą…
