Mažieji Kalėdoms sulaukė ir nuotaikingų, ir saldžių dovanų

Panevėžio rajono savivaldybės administracijos darbuotojų vaikučius vakar, gruodžio 16 d., aplankė Kalėdų Senelis. Savivaldybės didžiojoje salėje, kur vyko mažiesiems skirta šventė, jis sakė dėl darbų gausos paskutinį kartą buvęs prieš 12 metų. „Esu labai užsiėmęs“, – ilgo nesirodymo priežastį atskleidė Kalėdų Senelis.

Gausiai susirinkusius žiūrovus su artėjančiomis šventėmis pasveikino Savivaldybės mero pavaduotojas Antanas Pocius ir administracijos direktorius Eugenijus Lunskis.

Kalėdinis renginys prasidėjo Panevėžio rajono muzikos mokyklos parengtu spektakliu „Žvaigždžių muzika“ ( režisierė Natalja Malyševa, dirigentas Kęstutis Plančiūnas). Spektaklyje vaidino, šoko, grojo ir dainavo 130 rajono muzikos mokyklos mokinių – lengvosios muzikos orkestras, jungtinis jaunių choras ir Ramygalos gimnazijos choreografijos grupė (vadovė – Renata Rakašienė).

Scenoje vykstantis veiksmas prikaustė ir vaikučių, ir jų tėvelių dėmesį. Žiūrovai susikaupę stebėjo gerai pažįstamų herojų – Karlsono (Ugnė Paškevičiūtė), jo auklės Frekenbok (Vaida Nevulienė) ir pastarosios gero draugo Hario Poterio (Algirdas Gricius) nuotykius. Nieko keisto, kad žiūrovams kartkartėmis net kvapą užgniauždavo – juk kad uždegtų stebuklingąjį Kalėdų žibintą, be kurio šviesos negali ateiti Kalėdos, Hariui Poteriui teko apkeliauti septynis Visatos žvaigždynus. Juose šaunusis berniukas pasiryžo surinkti visų vaivorykštės spalvų liepsneles, reikalingas žibintui įžiebti.

Kai po ilgų klajonių kosmoso labirintais Haris Poteris kelionės tikslą pasiekė, ir Kalėdos buvo išgelbėtos, vaikučiams iki visiškos laimės betrūko tik Kalėdų Senelio. Visu garsiai choru pakviestas ilgai lauktas svečias, įsisupęs į tradicinius raudonus kailinius, pasiramsčiuodamas ilga blizgančia lazda, įšliumpsėjo į salę.

Pirmiausiai jis apdovanojo nuotaikingo spektaklio atlikėjus. Tada išmušė mažųjų laimės valanda. Vaikučiai noriai vykdė Senelio Šalčio užduotis, visomis išgalėmis demonstruodami savo sugebėjimus. Vieni drąsiai lipo į sceną ir deklamavo eilėraštukus, traukė daineles ir už tai buvo apdovanoti saldžiomis dovanėlėmis.

Kitiems, ne tokiems drąsiems, teko įveikti scenos baimę – prabilti prieš tokią didelę auditoriją ne kiekvienam įveikiama užduotis. Tokioje nelengvoje situacijoje geriausias vaistas – į pagalbą atskubanti mamytė. Kas jei ne ji gali ir pamirštą eilėraštį priminti, ir dainelę už savo nedrąsią atžalą sudainuoti.

Kalėdų Senelis, kaip visada, buvo atlaidus ir geranoriškas – nė vieno mažylio nepaliko be dovanų.

Kai visi buvo apdovanoti, jis užsakė kalėdinio laikraščio fotokorespondentei padaryti atminimui bendrą nuotrauką. Didelį būrį vaikų sunkai talpino scena, tad fotokorespondentė plušėjo kaip įmanydama – ir atsitūpusi, ir pasistiepusi, ir iš kairės, ir iš dešinės, kad visus sutalpintų į kadrą.

Kantriai laukę, kol bus nufotografuoti, vaikučiai lengviau atsipūtė, Kalėdų Seniui visus kartu su tėveliais pakvietus į šokių ratelį.

Šventei pasibaigus į namus visi skirstėsi su viltimi, kad Kalėdų Senelis ateityje savo darbus susiplanuos racionaliau ir kitą kartą atvyks ne po dvylikos, o po vienerių metų.