Trumpiausios dienos
Žiemos saulėgrįžą, tai viena iš svarbiausių keturių švenčių Lietuvoje. Pavasarį švenčiame Pavasario lygę, vasarą – Rasas, o rudenį – Rudens lygę. Visi papročiai ir apeigos per šventes turi gilią prasmę – jie sutelkia žmogų ateinančio laikotarpio darbams.
„Dviem dienoms praėjus po saulėgrįžos – iškiliausioji tamsiojo ir šaltojo pusmečio šventė – šv. Kalėdos! Kartu su vasaros saulėgrįža, senovėje vadinta Kupolių ar Rasos švente, abi datos skelia metus pusiau, sudarydamos tradicinio kalendoriaus ašį“, – sako etnologas L. Klimka.
Lietuvos kaimuose jau iš ryto prasidėdavo nekasdienis šurmulys. Pakvipdavo kepamais pyragais. Buvo tikima, kad tą rytmetį pramigus, būsi tinginys visus ateinančius metus. Visą dieną būdavo griežtai laikomasi „sauso“ pasninko, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net visiško nevalgymo, kai tik atsigeriama vandens iki pat Kūčių vakarienės.
Buvo manoma, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: merginos kitais metais sėkmingai ištekės, piemenėliai ras daug laukinių ančių lizdų pavasarį, o senesnieji žmonės dar ilgai džiaugsis gyvenimu.
Šią dieną būtina su visais susitaikyti, visų atsiprašyti, grąžinti skolas.
Kūčių dieną galima dirbti tik keletą darbų.„ Leidžiama žvejoti Kūčių stalu. Sodu pasirūpinti. Obelaites aprišti. Bityną apeiti.
Draudžiama Kūčių dieną sukti, vyti, raizgyti, lopyti. Taip pat negalima skaldyti malkų – perkūną vasarai prisišauksi.
Labai svarbu laukiant švenčių sutvarkyti namų vidų: sienas nu plauti, aslą iššluoti, krosnį „nubielavoc vopnu.“ Papuošti pirkią ėgliais (kadagiais) ar eglių šakomis, karpiniais. Palubėje pakabinti paukštelius iš šiaudelių, „sodus“.
Stalą dengdavo gražiausia balinto lino staltiese. Po staltiese žiupsnelį kvepiančio šienuko. Viduryje statydavo kryželį. Šalia lėkštelėje Kalėdaitis (plotkelė) rūtos, mirtos ar eglės šakele padabintas. Prariektas duonos kepalas. Po maldos šeima pasidalins kalėdaičiu ir duonele.
Anksčiau ant stalo stengtasi, kad būtų devyni patiekalai, dabar dažniausiai – 12.
Šventiniai valgiai Kūčių stalui gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų.
Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais etnologai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą.
Kūčių naktis ypatinga – tvarte šventąją naktį prakalba gyvuliai, o kiemo šulinyje vanduo pavirsta vynu. Merginos daugybe būdų stengdavosi sužinoti savo likimą, išsiburti būsimą vyrą. O vaikai vis žvilgčiodavo pro langelį, kol miegelis nulenkdavo galveles, tikėdami, kad mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį elnią devyniaragį ir atnešantį saulę, ir šv. Kalėdas.
Daugelis išvardytų papročių primiršti ir išlikę tik senųjų kaimų gyventojų atmintyje. Paklauskime, kol dar galime, kai susibursime prie šventinio stalo.
Kūčių vakarienė – puiki proga šeimai susiburti, aptarti metus, pasvajoti apie ateitį.
