Seime iškilmingai paminėtas Lietuvos laisvės gynimo 25-metis
Šiandien Seime įvyko iškilmingas minėjimas, skirtas Laisvės gynėjų dienos 25-osioms metinėms.
Istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje minėjimą pradėjusi Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė pakvietė tylos minute pagerbti žuvusiųjų už Laisvę atminimą. „Šiandien jau 25-ąjį kartą minime Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – ir pagerbiame žuvusiųjų už Laisvę atminimą. Į mūsų Laisvės istoriją amžiams įrašyti vardai tų, kurie tą naktį paaukojo brangiausia, ką turi, – savo gyvybę – dėl Lietuvos ateities“, – kalbėjo Seimo vadovė.
Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad šiandien – ypatinga diena, kai mintimis grįžtame per ketvirtį amžiaus į Sausio 13-osios naktį su visais jos išbandymais. „Sausio 13-osios įvykių dalyvius sieja unikalus ryšys. Nenutrūkstamas, jau pradėjęs kelią per kartų kartas. 1991-aisiais gimę vaikai kartu su Lietuva įkvėpė laisvės oro ir kartu mokėsi stotis ant kojų. Šiandien jie jau suaugę, į gyvenimą išėję vaikinai ir merginos. Juose užkoduotas toks pat stiprus ryžtas: jeigu prireiktų – ginti Lietuvą“, – teigė šalies vadovė.
Pasak Prezidentės D. Grybauskaitės, vienybės ryšį jaučiame ir su ukrainiečių tauta, kurios atstovų šiandien matome ir šioje salėje. „Lygiai taip ir Lietuva lemtingomis Sausio 13-osios dienomis jautė stiprų tarptautinės bendruomenės palaikymą, kurį visada prisiminsime su dideliu dėkingumu. Iš savo patirties galime patikinti Ukrainą, kad jos kovą už laisvę kurti atvirą, europietišką valstybę vainikuos pergalė. Reikia tik atkakliai eiti savo keliu“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.
Kruvinąją Sausio 13-osios naktį prie Seimo rūmų kartu su Laisvės gynėjais budėjęs kunigas Robertas Grigas savo kalboje akcentavo, kad mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. „Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu. Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus ir dainavome apie mums brangius dalykus. <…> Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys“, – sakė R. Grigas. Kaip tvirtino pranešėjas, būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. „Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos“, – teigė R. Grigas.
Prie Televizijos bokšto sužeistas Vilniaus universiteto profesorius habilituotas daktaras Arūnas Ramanavičius kalbėjo, kad Sausio 13-oji įsirėžė į mūsų Tautos istoriją kaip be galo svarbus kulminacinis ir netgi simbolinis įvykis, kurio metu galutinai prasiveržė mūsų Tautos begalinė viltis, valia ir ryžtas vėl ištrūkti iš vergijos, turėti ir apginti savo, būtent savo, o ne iš už „raudonų Kremliaus sienų“ sunkiai sveiku protu suvokiamų diktatūrinių režimų engiamą valstybę. „Istorijos ratas nenumaldomai sukasi, keičiasi technologijos, sąlygos ir aplinka, bet visada išlieka pastovūs valstybės ir Tautos pagrindiniai egzistavimo ir išlikimo principai. Kai valstybėje ar bet kokioje bendruomenėje nebelieka pakankamai valios ir ryžto saugotis ir gintis nuo agresijos, tada ji neišvengiamai tampa pasmerkta vergovei arba netgi visiškai pašalinama iš tolesnės pasaulio raidos. Deja, šiuo metu Rytuose vėl labai ryškiai „nuraudo“ dangus, o tai, kaip žinia, mums nėra labai geras ženklas, todėl vis dažniau pasigirsta dvejonių, o jeigu reiks, tai ar NATO tikrai mus gins, o gal negins? Tačiau juk tai mes patys su mūsų unikalia Sausio 13-osios patirtimi turime gebėti apginti ne tik save, bet ir savo sąjungininkus“, – teigė A. Ramanavičius. Anot jo, karinė tarnyba turi būti privaloma kiekvienam Lietuvos vyrui, o ne tik saujelei savanorių arba „loterijos būdu“ atrinktų šauktinių.
Vienas iš barikadų statytojų Ričardas Jasponis priminė pastatęs barikadą Gedimino prospekte, netoli parlamento, ant kurios Laisvės kovotojas Romualdas Lankas užrašė žodžius „Lietuvos širdis“.
Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė pasidalijo prisiminimais apie pasiaukojamą pirmosios pagalbos teikimą prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 metų sausio 13-osios naktį.
Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Paulius Baltokas atkreipė dėmesį, kad žvelgiant į modernaus pasaulio istoriją, galime pastebėti, kad studentija visuomet atsidurdavo įvykių priešakyje, ne išimtis ir Lietuva. „Taip, mano karta negali prisiminti tragiškos Sausio 13-osios kovos už laisvę, taip, tuomet negalėjome prisidėti prie dešimtmečius brandintos laisvos Lietuvos idėjos įgyvendinimo, tačiau privalome veikti šiandien ir išlaikyti taip sunkiai iškovotą Lietuvą“, – sakė P. Baltokas.
Iškilmingam minėjimui pirmininkavo Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Paulius Baltokas ir Lietuvos mokinių parlamento pirmininkė Indrė Pabijonavičiūtė. Renginio metu dainavo chorai „Ąžuoliukas“ ir „Liepaitės“.
