Popietė Vytautui Lankininkui atminti: viduje mūsų valstybė stipri tokių žmonių dėka
Nemunaičio bendruomenė pagerbė prieš daugiau kaip metus amžinybėn iškeliavusį kraštietį, istoriką, kraštotyrininką Vytautą Lankininką. Popietėje, kuri vyko sausio 20 d. Nemunaičio bibliotekoje, pažinojusieji jį prisimena kaip didelį kaimo šviesuolį, be galo mylėjusį savo kraštą ir žmones. „Atsimenu jį linksmą, niekada, nesiskundė gyvenimu, šiltas, mielas, geras žmogus“, – sakė Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas.
Pagerbti V. Lankininko atminimo į popietę atvyko Alytaus rajono mero pavaduotojas Arvydas Balčiūnas, Alytaus rajono viešosios bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas, gausus būrys bendruomenės narių, svečiai: Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė, politologas Laurynas Kasčiūnas.
Popietėje dalyvavo V. Lankininko žmona Ona, prisiminimais dalijosi dukra, LRT televizijos naujienų tarnybos žurnalistė Rūta Lankininkaitė. Ji pasakojo, kad tėvelis daug ir kruopščiai rašė, rinko medžiagą, kaupė eksponatus krašto muziejui, kuris buvo įkurtas Nemunaičio mokykloje. Muziejui V. Lankininkas sukaupė per tūkstantį eksponatų. „Jis išėjo, bet jis yra, nes tėtis stengėsi būti – tai byloja jo palikti darbai“, – kalbėjo R. Lankininkaitė. Ji galvojanti dėl tėvelio pradėtos, bet nebaigtos knygos išleidimo, kurią baigtų rašyti ji pati. Tai būtų ketvirtoji V. Lankininko knyga, kuri skirta vaikams. Joje autorius įvairius padavimus pavertė nuotaikingomis ir įdomiomis pasakomis. V. Lankininkas išleido tris pasakojimų, miniatiūrų ir eilėraščių knygas: dvi „Iš Nemunaičio praeities“ ir „Sodžiaus sakmės“, kurių personažai – dažniausiai krašto ar autoriaus gyvenime sutikti žmonės. Knygose autorius rašo apie Nemunaičio praeitį dalindamasis senų žmonių ir savo atsiminimais, aprašyti senieji seniūnijos kaimai, atskleista istorija, žemdirbystė, buitis, religija, kultūra, mokslas, papročiai, jų kitimas amžių bėgyje.
Renginyje dalyvavęs politologas Laurynas Kasčiūnas nors šviesaus atminimo V. Lankininko neturėjo galimybės pažinti, tačiau su jo darbais susipažinęs puikiai. Istoriką ir jo nuveiktus darbus palygino medžio metafor: „Žmogui gimtasis kraštas kaip medžiui žemė, kurioje yra to medžio šaknys. Jeigu jos stiprios – medis, kaip ir žmogus, bus stiprus. Savo darbais jis stiprino tas šaknis. Šiandieninei Lietuvai, blaškant globalizacijos vėjams, tai ypatingai svarbu“, – sakė L. Kasčiūnas. „Viduje mūsų valstybė stipri tokių žmonių dėka, mums nebaisūs kokie kaimynai iš Rytų“, – įsitikinęs politologas.
Kaip linksmą, šmaikštų, nestokojantį geros nuotaikos V. Lankininką prisimena ir Nemunaičio seniūnas Rimantas Avižienis, pristatęs jo biografiją. „Savo gyvenimą ir veiklą paskyręs istorijai ir kraštotyrai, parašė Nemunaičio mokyklos, Nemunaičio seniūnijos istorijas. Jo surinktus Nemunaičio seniūnijos vietovardžius saugo Lietuvos mokslų akademija“, – kalbėjo seniūnas.
Vytauto parašytas knygas pristatė Nemunaičio filialo bibliotekininkė Daiva Avižienienė, organizavusi popietę. Ištrauką iš knygos ,,Sodžiaus sakmės“ apie Vytauto vaikystę skaitė buvusi jo mokinė ir kolegė A. Muliuolienė.
Kad V. Lankininkas buvo be galo kuklus, kraštotyrinei veiklai pasišventęs žmogus ir honorarų už straipsnių rašymą žurnale „Dainava“ neimdavo, pažymėjo Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė A. Jakunskienė.
Nemunaičio bendruomenės pirmininkė Danutė Česnulevičienė prisiminė, kad Vytautas buvo aktyvus bendruomenės narys, niekados neatsisakydavo padėti. „Jis buvo Nemunaičio pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejaus įkūrėjas ir buvęs vadovas, kraštotyros būrelio vadovas, Lietuvos kraštotyros draugijos, Tėviškės pažinimo draugijos narys“, – sakė pirmininkė, pridurdama, kad, Nemunaityje mokytojavęs 20 metų, jis buvo Nemunaičio istorijos saugotojas ir tikras krašto inteligentas.
