Kas iš­mo­kys gy­ve­ni­mo ir tė­vys­tės įgū­džių?

Sau­sio 8 die­ną Plungės rajono savivaldybės mero Audriaus Klišonio kvietimu Sa­vi­val­dy­bė­je prie ova­laus sta­lo su­sė­do so­cia­li­nių įstai­gų ir or­ga­ni­za­ci­jų, Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus, Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to, se­niū­ni­jų at­sto­vai. Kal­bė­jo apie skau­džius ša­lį su­krė­tu­sius įvy­kius Kė­dai­nių ra­jo­ne, aiš­ki­no­si, kiek so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų ir jo­se au­gan­čių vai­kų gy­ve­na Plun­gės ra­jo­ne, ko­kios pa­gal­bos ti­ki­si to­kios su­var­gu­sios šei­mos, ko­kios – tas šei­mas lan­kan­tys so­cia­li­niai dar­buo­to­jai.

Vie­šai esa­me lin­kę kal­bė­ti apie gra­žius da­ly­kus, ta­čiau yra ir niū­rio­ji gy­ve­ni­mo pu­sė. „Su­si­rin­ko­me ne mi­tin­guo­ti, o pa­kal­bė­ti apie pa­gal­bą so­cia­li­nės ri­zi­kos są­ra­šuo­se esan­čioms šei­moms. Kiek mū­sų ra­jo­ne yra to­kių šei­mų? Kiek jo­se au­ga vai­kų ir ko­kio am­žiaus? Kiek tė­vų šio­se šei­mo­se pa­lies­ti li­gų, ža­lin­gų įpro­čių? Koks tų šei­mų būs­tas? Ne­no­rė­čiau, kad per te­le­vi­zi­ją ro­dy­tų bui­ties vaiz­dus, kaip nu­fil­ma­vo Kė­dai­nių ra­jo­ne… Jei to­kio­je be­tvar­kė­je au­ga vai­kai, ką jie tu­ri pa­tir­ti ir ko­kių so­cia­li­nių įgū­džių iš­mok­ti? Ma­nau, kad lais­vo­je Lie­tu­vo­je kaž­kas svar­baus bu­vo pra­žiū­rė­ta, jei šian­dien gy­ve­na­me bai­siau kaip skur­džiau­sio­se Af­ri­kos lūš­no­se, tik tiek kad pas mus dar ir šal­ta!“ – ga­na emo­cin­gai dis­ku­si­ją pra­dė­jo Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Al­ber­tas Krau­lei­dis.

Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­ja Al­do­na Striau­kie­nė tik pa­an­tri­no: Plun­gės ra­jo­ne pa­dė­tis dėl so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų pa­na­ši kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je. Ga­li­mi įvy­kiai bei sce­na­ri­jai to­kio­se šei­mo­se – sun­kiai prog­no­zuo­ja­mi. A. Striau­kie­nė in­for­ma­vo, kad šiuo me­tu ra­jo­ne gy­ve­na 153 so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos (iš jų 73 šei­mos – mies­te), jo­se au­ga 320 vai­kų: 42 vai­kai – iki tre­jų me­tu­kų, 53 vai­kai – 4–6 me­tų, 57 vai­kai – 7–9 me­tų, 104 vai­kai – 10–14 me­tų, 64 vai­kai – 15–17 me­tų. Dėl ko­kių prie­žas­čių tos šei­mos nuo­lat ste­bi­mos ir yra įra­šy­tos į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų ap­skai­tą? Pa­si­ro­do, 74 šei­mų tė­vai dėl pro­ti­nio at­si­li­ki­mo, psi­chi­nių li­gų ne­tu­ri so­cia­li­nių įgū­džių ir ne­su­ge­ba tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti vai­kais. Ki­ta da­lis – 65 šei­mos – į ap­skai­tą pa­te­ko dėl svai­gi­ni­mo­si al­ko­ho­liu. Kas­met į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šą pa­ten­ka po 12–15 šei­mų. Iš są­ra­šo per 2015 me­tus iš­brauk­tos 23 šei­mos, ta­čiau vien dėl to, kad ma­žiau­sias šei­mo­je au­gęs vai­kas ta­po pil­na­me­tis. Yra ir iš vie­nos sa­vi­val­dy­bės į ki­tą nuo­lat mig­ruo­jan­čių šei­mų, kai mo­ti­nos (ką čia slėp­ti) kas­kart kraus­to­si su vai­kais pas nau­jus su­gy­ven­ti­nius. To­kios ma­mos ypa­č sun­kiai pri­ima so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­gal­bą.

A. Striau­kie­nė iš 153 są­ra­še esan­čių šei­mų pa­di­din­tą ri­zi­ką įžvel­gė 43 ra­jo­no šei­mo­se, ku­rio­se su­si­vi­jęs di­de­lių pro­ble­mų ka­muo­lys: psi­chi­nės li­gos, gir­ta­vi­mas, smur­tas, ne­prog­no­zuo­ja­mas el­ge­sys, ne­pri­žiū­ri­mi vai­kai… „Kol ve­di to­kius tė­vus už ran­kos – ge­rai, tik pa­lei­dai – vi­sas įdir­bis nu­plau­kia! Ir pas to­kius tė­vus au­ga net 111 vai­kų! Esant ypa­č su­dė­tin­giems at­ve­jams, vai­kus iš tė­vų pa­ima­me, ta­čiau tie vai­ke­liai vis tiek ver­žia­si at­gal pas sa­vo tė­vus… Bai­su pri­pa­žin­ti, bet au­ga iš­ti­sos so­cia­li­nių įgū­džių sto­ko­jan­čių­jų di­nas­ti­jos“, – kal­bė­jo A. Striau­kie­nė.

Pa­si­ta­ri­me kal­bė­ta, kad per­nai vie­nas so­cia­li­nis dar­buo­to­jas tu­rė­jo pri­žiū­rė­ti po 30–33 į so­cia­li­nės ri­zi­kos gru­pę įra­šy­tas šei­mas, šie­met vie­nam dar­buo­to­jui ten­ka lan­ky­ti po 18–19 šei­mų, kai sie­kia­my­bė yra vie­nam dar­buo­to­jui pa­dė­ti 7–8 šei­moms. Na­tū­ra­lu, kad per di­de­lis dar­bo krū­vis da­ro įta­ką so­cia­li­nio dar­bo ko­ky­bei.

Di­de­lė pro­ble­ma – su­au­gu­sių­jų al­ko­ho­liz­mas, nes jų gy­dy­mas – ne­fi­nan­suo­ja­mas, o vie­nam žmo­gui tai kai­nuo­ja 140 eu­rų. Kas ap­mo­kės? Kas, kur ir ka­da pa­mo­kys mo­ti­nas, kaip pri­žiū­rė­ti, mai­tin­ti ir praus­ti sa­vo vai­kus, jei kai ku­rios tų įgū­džių pa­čios ne­tu­ri? „Vi­siš­kai nu­si­gy­ve­nom! Yra žmo­nių, ku­rie ga­li ne­dirb­ti, ne­si­praus­ti, mie­go­ti iki pie­tų ir dar siųs­ti „ant tri­jų rai­džių“ tuos, ku­rie siū­lo jiems pa­gal­bą! Iš­ties, re­a­ly­bė daug bai­ses­nė, nei mes no­ri­me pri­pa­žin­ti!“ – pik­ti­no­si Sa­vi­val­dy­bės va­do­vai.

Pa­pras­tą pa­vyz­dį, kaip dir­ba su glo­bo­ja­mais vai­kais, pa­tei­kė „Cy­ru­lio“ va­do­vė Van­da Ben­do­rie­nė ir so­cia­li­nė pe­da­go­gė Aud­ro­nė Ki­se­lio­va. Pir­miau­sia „Cy­ru­lis“ su­bū­rė Plun­gės vai­kus, ku­riems rei­kia ir nuo­šir­des­nio dė­me­sio, ir pa­gal­bos, ir ge­res­nio žo­džio, ir už­si­ė­mi­mų. Po to ėmė kvies­tis ir glo­bo­ja­mų vai­kų ma­mas, so­din­ti jas prie ar­ba­tos puo­de­lio ir… kal­bin­ti. „Dir­ba­me jau 19 me­tų. Dir­bant nuo­sek­liai ir šne­kan­tis gra­žiuo­ju, kei­čia­si ir vai­kai, ir šei­mos, tik rei­kia tuo už­si­im­ti – ne tik Plun­gės mies­te, bet ir se­niū­ni­jo­se“, – ra­gi­no A. Ki­se­lio­va.