Prof. Aurelijus Veryga: Alkoholio vartojimo mažinimas – išbandymas žiniasklaidos savininkams ir vadovams
Manau, ne vienas jūsų pastebėjote, kad per Lietuvą vėl nuvilnijus alkoholio sukeltų problemų bangai, kilo ir politinių diskusijų banga. Kurį laiką jaučiausi kaip Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų renginyje, nes beveik visi politikai sutartinai kartojo Pasaulio sveikatos organizacijos siūlomas mokslu pagrįstas alkoholio kontrolės priemones, tarp kurių ir alkoholinių gėrimų reklamos draudimas.
Dabar jaučiuosi lyg tolčiau nuo to ekspertų susitikimo sėdėdamas mane vežančiame autobuse, ir pasiekia mane jau tik tų pažadų nuotrupos ar silpnas aidas. Tas aidas, atsimušęs nuo sienų, jau įgauna naujus garsinius atspalvius ir išsikreipia, vis dažniau efektyvių priemonių pavadinimus paversdamas kažkur girdėtais burtažodžiais: „draudimais nieko neišspręsi“, „reikia šviesti, o ne drausti“ ir t.t.
Kažkaip beklausydamas prisiminiau lietuvišką pasaką apie kalvio mokinį, kuris išvykęs mokytis kalvystės amato pragulėjo nieko neveikdamas, o paskui grįžęs namo paprašytas pademonstruoti ko išmokęs iš pradžių bandė nukalti noragą, vėliau pasagą, vinį ir galutinėje sąskaitoje iš į vandenį įmerkto žaizdre įkaitinto geležies teliko tik garsas „pššš“.
Bet šį karta ne apie viską, o tik apie reklamą. Pabandysiu paaiškinti kodėl ji tokia svarbi. Pirmiausia tik pora mokslu patvirtintų faktų. Alkoholio reklama skatina vaikus anksčiau pradėti vartoti alkoholinius gėrimus (o tai reiškia, kad daugiau jų taps priklausomais nuo alkoholio) ir tuos, kurie jau vartoja, skatina vartoti daugiau. Bet yra ir kiti efektai. Jau dabar stebėdamas nacionalinio transliuotojo laidas, žurnalistų pasisakymus ir nuomones, matau kokybiškai ir kiekybiškai reikšmingus skirtumus kalbant apie alkoholio problemas. Jau galima išgirsti žurnalistų klausimus apie dingstančius pasiūlymus apie alkoholio reklamos draudimą ir pan. Tą buvo sunku išgirsti tuomet, kai nacionalinis transliuotojas pats gaudavo pajamas iš alkoholio reklamos. Ir tikrai nenoriu pasakyti, kad tai buvo žurnalistų papirkinėjimas, tiesiog spjaudyti į šulinį, iš kurio paskui reikės gerti, nėra priimta.
Kad būtų aiškiau, alkoholio reklamos draudimą savotiškai palyginsiu su alternatyvių aprūpinimo dujomis šaltinių užtikrinimu šaliai. Kol kažkas turi savo rankose svertus, kurie gali lemti, kad vieną dieną liksi be kuro (šiuo atveju be reklamos įplaukų), atsiranda motyvas rinktis ką sakai, tam kuris valdo situaciją ir kaip su juo elgtis. Su alkoholio reklama visiškai identiška situacija. Ji labai sunkina padėti, nes žiniasklaida vaidina itin svarbų vaidmenį supažindinant visuomenę su politikų rengiamomis ir siūlomomis visuomenės sveikatos priemonėmis, aktyvinant kokybišką diskusiją apie tų priemonių svarbą. Tai yra savotiškas visuomenės parengimo garantas, be kurio dalis priemonių būna pasmerktos ilgam merdėjimui ar nepilnam įgyvendinimui, kuomet visuomenė nebūna pasiruošusi jų priimti. Ir jei žiniasklaida gali labai kokybiškai supažindinti visuomenę su išorės grėsmėmis, tai nebūtų sudėtinga supažindinti ir su tomis, kurios griauna mus iš vidaus ir tam nepakanka parodyti į šulinį sumestus vaikus ar stiklinėmis akimis žiūrinčius tą padariusius veikėjus. Visuomenė turi atsibusti ir suprasti, kad be visų prisidėjimo ir susitaikymo su laikinais nepatogumais, kuriuos sukelia alkoholio kontrolės priemonės, joks tikslas nebus pasiektas. Nes tik visuomenė yra garantas, kad priimtos įstatymo nuostatos galios.
Tačiau sėdint alkoholio reklamą užsakančių asmenų kišenėje, tos žinutės eterio gali ir nepasiekti
Todėl norisi užduoti klausimą žiniasklaidos savininkams ir vadovams (ne žurnalistams), ar jūs ruošiatės prisidėti prie to, kad Lietuva pagaliau pradėtų lipti iš alkoholizacijos duobės, ir jūs patys ir jūsų vaikai pagaliau galėtų saugiau gyventi šitoje šalyje? Ar prie problemų turi prisidėti tik kiti, kaip įprasta manyti mūsų visuomenėje, kuri kaltų visuomet ieško tik kituose, o ne savyje? Ar žiniasklaidos savininkai yra pasiruošę solidarizuotis su sergančia visuomene ir trumpuoju laikotarpiu kažko atsisakyti ir ieškoti sprendimų? O gal rūpestis visuomenės problemomis yra apsimestinis ir tai tik poza, kuri neturi nieko bendro su gerais norais, nes kuo tragiškesni įvykiai vyksta sergančioje visuomenėje, tuo daugiau „klikų“ surenka baisios antraštės žiniasklaidoje? Norėtųsi tikėti, kad taip nėra.
Todėl matydamas tendenciją, kad bet kokia rimtesnė diskusija apie alkoholio reklamos atsisakymą sulaukia savotiško „duslintuvo“ efekto, noriu paklausti ar tarp žiniasklaidos vadovų ir savininkų atsirastų geranoriškų, kurie sutiktų sėsti prie bendro stalo ir ieškoti išeičių. Viena jų jau buvo siūlyta tuo metu, kai Lietuva turėjo šansą įgyvendinti alkoholio reklamos draudimą, tačiau jį atšaukė, taip ir nespėjus jam įsigalioti. Tas pasiūlymas yra labai paprastas. Tereikėtų įtikinti parlamentą reikšmingai didinti rekordines žemumas siekiančią alkoholio kainą, nes dabar akcizu apmokestinti gėrimai kainuoja pigiau nei tokio mokesčio neturintis vanduo ar sultys. Iš sugeneruotų papildomų biudžeto pajamų, būtų galima skirti nemažas lėšas socialinei reklamai, kuri galėtų ženkliai kompensuoti žiniasklaidos praradimus iš alkoholio reklamos. Kitą prarastos reklamos dalį neabejotinai užimtų kitų produktų reklama, nes šventa vieta tuščia nebūna. Ar žiniasklaida pasiruošusi būti ne vien grubus verslas, bet turinti ir visuomeninę misiją?
