Reikia tikėti, kad svajonės pildosi

Viskas, kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą… Rodos, tik neseniai atvažiavo savanorės – Varsenik Ghazaryan, Vita Bitte ir Patricija Penese… Bet štai jau pralėkė tie 4 mėnesiai, ir tenka su jomis atsisveikinti.

Koks gi buvo tas laikas, kai Zarasų krašto Žmonių su negalią sąjungoje savanoriavo šios 3 šaunios merginos, projekto „Yourself“ dalyvės?

Olga Ludziš, Zarasų krašto ŽSNS vadovė, akcentuoja, kad pirmą kartą teko sutikti savanorę, kuri pati yra neįgali ir juda tik neįgaliojo vežimėliu. Jai buvo skirtas lydintis asmuo. Toks atvejis tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje dar sunkiai įsivaizduojamas. Trys merginos – trys skirtingos kultūros. Tačiau, kadangi visas vienijo tas pats kilnus noras – pagalba kitam, puikiai pavyko įveikti visas kliūtis.

Varsenik Ghazaryan iš tolimosios Armėnijos. Mergina atrodo labai trapi, tačiau stipri, labai imli ir kūrybinga, paslaugi ir labai draugiška, supratinga, mėgstanti naujoves.

Vita Bitte buvo ta pirmoji „ratukininkė“ savanorė, kaip minėta, ne tik šioje sąjungoje. Mergina iš Latvijos. Ji tikra idėjų teikėja. Gali labai greitai sugalvoti įvairių veiklų, tiesiog dega jas įgyvendinti. Ji – ieškotoja, užsispyrusi, bet mielai priimanti pokyčius.

Ją lydėjusi Patricija Penese irgi iš Latvijos. Mergina linksma, išdidi, supratinga, draugiška, išradinga. Kadangi Lietuvoje savanoriauja antrą kartą, susikrovė lietuviškų žodžių atsargą, todėl nemažai supranta lietuviškai.

Savanorės organizavo įvairių užsiėmimų: dekupažo ir anglų kalbos pradmenų pamokėles, kartu liejo žvakeles, piešė, žaidė su vaikais, padėjo netgi ruošti jiems pamokas. Su suaugusiais organizavo maisto ruošimo kursą: ruošė (ir mokėsi ruošti) įvairius valgius, dalijosi kulinarinėmis idėjomis.

Pasak pačių savanorių, jos įgavo daug labai reikalingų įgūdžių dirbdamos ir su vaikais, ir su neįgaliaisiais, netgi bendraudamos su kitos kultūros asmenimis. O Zarasų krašto ŽSNS darbuotojai dar kartą įsitikino, kad norėdamas padėti, kiekvienas ras jam mielos veiklos.

Kelionė į Vilnių neprailgo. Ech, paskutinės valandos, kai dar visos jos kartu… Ir – išsiskyrimas.

Vilnius pasitiko nežiemiškai nusiteikęs. Gal kad Varsenik neišsigąstų rūsčios lietuviškos žiemos… Kaip sugrįžti namo, nepamačius šalies sostinės ir jos įžymybių? Paskutinė diena Lietuvoje tegul palieka tobuliausius įspūdžius, todėl aplankyta daug: nuostabusis sostinės Senamiestis, Vilniaus Universiteto kiemelis, unikalioji Pilies gatvė, kur visada knibžda žmonių minia, rimties ir vilties įsikūnijimas – Katedra… Bet kokia gi mūsų šalies istorija be Valdovų rūmų? Visur spėta, viskas aplankyta, išžiūrėta… Dar Akropolis… Ir laiko baterija jau išsekusi. Laikas į oro uostą – Varsenik dar laukė sudėtinga kelionė į Jerevaną.

Vita su Patricija irgi išvažiavo… Žmonių su negalia sąjungoje dar ilgai truks merginų klegesio, mielos pagalbos, paprasto žmogiško bendravimo.

Kai atvažiavo savanorius siunčiančios latvių organizacijos „Jaunate“ projekto koordinatorė pasiimti Vitos su Patricija, buvo aišku, kad šis savanoriavimo projekto etapas jau tikrai baigtas. Vita verkė balsu… Anot ŽSNS vadovės O.Ludziš, vaizdas buvo jaudinantis: iš vienos pusės mašinos stiklą plovė Vitos ašaros, o iš kitos – lietus ir lengvos snaigės… Jos tiesiog patvirtino prieš mėnesį sakytus Vitos žodžius, kad „visada truks Olgos (Zarasų krašto ŽSNS vadovė Olga Ludziš), jos draugiškų ir motininškų patarimų, pamokymų, širdies šilumos. Ji – kaip mama, nes padarė daugiau negu tikroji mama, ji – angelas sargas, visur ir visada globoja, saugo, padeda“.

Atsisveikinant niekas nesakė „Viso gero“… tik – „IKI“… Sako, kad svajonės pildosi, reikia tik labai to norėti.

Olgos Ludziš nuotraukos.