Ignaliniečiai linksmai ir sočiai užsigavėjo
Užgavėnės – paskutinė mėsėdžio diena, žiemos palydų, išvarymo, vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo šventė, senovėje dar turėjusi Ragučio vardą. Tai 46-oji diena prieš Velykas. Užsigavėti ignaliniečiai vasario 9-soios pavakarę rinkosi tradicinėje vietoje – Kultūros centro kiemelyje, kur visus pasitiko linksma muzika ir kepamų blynų kvapas. Scenoje šoko ir dainavo raganos, raganaitės, savo drąsą demonstravo mažieji karžygiai, grojo liaudiškos muzikos kapelų „Ringė“ ir „Lanksva“ muzikantai, visus į ratelius būrė ir šokti mokė persirengę „Gajos šokėjai“. Būrėjos ateitį ir pavasario orus pranašavo, na o drąsiausi ir stipriausi įvairiose sporto rungtyse varžėsi.
Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, visus metus būsi sotus ir stiprus. Užgavėnių dieną buvo valgoma 9–12 kartų. Ir tikrai riebiai. Tradiciniai valgiai: šiupinys, vėdarai, dešros ir, žinoma, patys įvairiausi blynai. Skanių blynų Ignalinos šventėje tikrai netrūko. Greitai sukosi šeimininkės, kad tik suspėtų visus pavaišinti ir miltiniais, ir gardžiais bulviniais blynais. O kas pinigėlį prie savęs turėjo, galėjo ir įmantresnių skanėstų – saldžių vaflių ir visokių kepinių paragauti. Kalbinti žmonės gyrė skanius blynus ir džiaugėsi, kad žiema jų šalčiu per daug nenuvargino, o dabar reikia stengtis prisišaukti pavasario šilumą, nes jau dienos ilgėja ir saulė po truputėlį grįžta.
Šventės gaspadinė mažus ir didelius, žiemos speigus jau užmiršusius, kvietė vaišintis ir kuo trankiau šokti, kad žemelė greičiau atsigautų, kad šalčiai nesugrįžtų: „Į namus neskubėkit, namai – ne lašiniai, katės nesuės, šiandien reikia šokti, juoktis ir dūkti…“. Buvo uždegtas ir šventės laužas, kad visi sušiltų, kad likęs pašalas išeitų, o saulė kasdien vis aukščiau kiltų. Ši pareiga teko savivaldybės mero pavaduotojui Gintautui Kinduriui. Laužui įsidegus, rodos, ir šventė linksmiau įsisiūbavo, šokančių atsirado.
Šokantieji trypė ne sniege, o šlapioje pievoje. Nors Užgavėnės šiemet ankstyvos, tačiau besniegės ir šiltos. Sakoma, kad jei Užgavėnės šlapios, tai gerai javai derės, o jei ant stogų sniego pusnys, tai ir Velykos bus su sniegu. Ignaliniečiams senolių išmintį ir orų spėjimus perpasakojo jaunosios būrėjos, visiems tądien kortas traukusiems pranašavusios tik gerus dalykus.
Gaspadoriumi jautėsi ir dešromis apsikarstęs Lašininis, jis visiems priminė, kad dar žiemos metas ir pagrasino į pavasarį per daug nesidairyti. Pats buvo labai linksmas ir savimi patenkintas, nes prie šono glaudė savo išrinktąją nuotaką Saulelę, netgi vestuves kartu su Užgavėnėmis buvo sumanęs atšvęsti. Rodės, nė nesitikėjo Lašininis, kad neilgai jam bus leista ponauti.
Na o tuo tarpu buvo išrinktos ir apdovanotos skaniausių blynų kepėjos, gražiausios kaukės, pasveikinti sporto rungčių nugalėtojai. Pats stipriausias svarsčio kilnojimo varžybose buvo Marius Ramanauskas. Savo jėgą jis įrodė net storąjį Lašininį pakeldamas.
Vėliau atėjo metas ir svarbiausiam Užgavėnių šventės momentui – Lašininio ir Kanapinio dvikovai. Visa tai simbolizuoja nenorinčio pasitraukti mėsėdžio, arba žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu, pasninku (Kanapiniu), kuris per kitą šventę – Velykas – pagal tradiciją išvejamas. Į pagalbą besižodžiuojantiems priešininkams atėjo vaikai. Pasiskirstę į dvi komandas ir kimštais maišais vieni kitus daužė, ir virvę traukė. Kol galų gale buvo išsiaiškinta, kad nugalėjo Kanapinis. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti, o visas žiemos negeroves simbolizuojantis Gavėnas sudegintas lauže. Linksmybės tęsėsi toliau.
Iš tiesų Užgavėnės ne tik puiki proga bendruomenei susieiti, nuo darbų atsitraukus pasilinksminti, skanių blynų pavalgyti, bet ir galimybė vaikams parodyti, kokie įdomūs ir seni yra lietuvių papročiai, kaip išmintingai senoliai savo gyvenimą derindavo su gamtos ritmu, kaip mokėjo įvairiais simboliais perteikti sunkų ir džiaugsmingą metą, rūpestį, laukimą ir viltį. Ignalinoje Užgavėnių šventėje buvo tikrai daug vaikų. Ir jie bene nuoširdžiausiai pavasarį kvietė ir iš visos širdies linksminosi.
