Pasveikinta šimtametė iš Kuršėnų
Vasario 7 dieną Kuršėnų miesto gyventoja Leonora Kontrimienė šventė savo šimtąjį gimtadienį. Ta proga į Kuršėnų miesto seniūniją atvykusios Leonoros anūkės Gretos Felinskienės buvo paprašyta perduoti gausybę sveikinimų jubiliatei nuo LR seimo narės Rimos Baškienės, Šiaulių rajono savivaldybės mero Antano Bezaro, Kuršėnų miesto seniūnijos seniūno Vytauto Gedmonto ir pavaduotojos Giedrės Karkalienės. Šiuo metu Leonora Kontrimienė gyvena ir yra prižiūrima Gretos Felinskienės šeimos.
Šia garbinga proga savo promočiutę kalbino Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko ir Stasio Anglickio premijų laureatė Reda Felinskytė.
Rudeniškai šaltą žalios žiemos vasarį mano prosenelė Leonora Kontrimienė pasitinka su plačia šypsena veide. Šypsausi ir aš. Ačiū, Dieve, kad pasaulin atsiuntei šį nuostabiausią žmogų. Ir ačiū Tau, močiut, kad visus taip stipriai myli… jau šimtą metų.
– Močiut, kas yra laimė?
– Nežinau. Gal pats gyvenimas ir yra laimė?
– Užaugau Buoženuose, Telšių rajone. Agotos ir Juozapo Jankauskų šeimoje buvau ketvirtas vaikas iš septynių. Dabar likau tik aš ir jauniausias brolis Juozas. Jam dar tik 92…
– Ir aš norėčiau tiek sulaukti…
– Niekad nė nesapnavau, kad sulauksiu ir aš. O juk gyvenimas nebuvo labai lengvas…
– O koks jis buvo?
– Vaikystėje tarnavau pas ūkininkus, seminarijoje. Mūsų šeima buvo didelė – ne lengva išsilaikyti. Sunkiausia buvo dirbti svetimiems (nors, negaliu meluoti, buvo jie geri žmonės), visus darbus plikomis rankomis nudirbdavome. O kartais ir basomis kojomis… Buvo ir gerų laikų, buvo ir šiek tiek prastesnių. Bet nesiskundžiau.
– Nes…
– Ištekėjau už nuostabaus vyro, susilaukėme dukters. Turiu dvi anūkes ir penkis proanūkius. Visi mano rankose augo, visi mano vaikai.
– Užaugau ir aš.
– Greitai laikas prabėgo.
– O tu nelabai pasikeitei… Žinai, šimtamečių visi klausia: ką valgote?
– Valgykit lašinius, mėsą, avižas, duoną, daržoves – būsite sveiki ir stiprūs. Ir daugiau dirbkite.
– Manai, šiuolaikinis jaunimas pernelyg tingus?
– Tikrai taip. Mes patys viską auginome, verpėme, audėme… O dabar? Užtenka nueiti į parduotuvę. Ir šiaip jaunimas labai aptingęs. Nori gero gyvenimo, bet dirba tik vienas kitas.
– O ką mums, jauniems ir šiek tiek tingintiems, patartum?
– Nebijokite darbo. Kuo daugiau dirbsite, tuo ilgiau gyvensite. Daugiau džiaukitės. Būkite laimingi.
– O tu ar laiminga?
– Visada.
