Žvejų pamėgto Mingės kaimo gyventojai: „Žiemą čia – tikras gulagas, bet jis savas“
Lietuvos Venecija vadinamame vieninteliame mūsų šalyje gatviniame kaime, kuriame pagrindinį kelią atstoja Minijos upė, vasarį vyrauja tyla. Prišvartuoti prie kranto lengvai bangose sūpuojasi laivai, spynomis apkarstytos vasaros sezono laukia ir nuomojamos sodybos. Šiokį tokį šurmulį kelia tik potvynis, palikęs vietinius be geriamojo vandens bei kelio į namus.
Ledonešis sugadino vamzdį
Privažiavimas į unikalųjį, du pavadinimus (Minijos bei Mingės) turintį kaimelį (Šilutės raj.) – taip pat unikalus. Žvyrkelyje, vedančiame jo link, puikuojasi įspėjamieji kelio ženklai: „Kelias apsemtas“. Vietiniai tikina, kad šiemet – ne itin stipriai: mašinos tokius apsėmimus įveikia. O štai 2001 metais būta tokio potvynio, kad vandenį teko semti ir iš trobų.
„Gyventojai palieka automobilius prie kanalo ir eina pėsti namo. Taip jau čia pas mus vyksta“, – teigė Mingėje sutiktas šalia esančio Vabalų kaimuko gyventojas Aleksiukas.
Jį ir dar keletą vyrų plušančius sutikau prie pat Minijos. Ledonešis paliko ryškių pėdsakų: nutraukė keturių metrų gylyje nutiestą vamzdį, tad dalis Mingės, kuri išsidėsčiusi abipus upės kranto, gyventojų liko be geriamojo vandens.
Naujojo vamzdžio tiesimo operacijai vadovavo vyras, sėdintis valtyje vidur upės. Dar keli jam padėjo, priplaukę šalia pramoginiais vandens dviračiais. Aleksiukas gelbėjo nuo sausumos.
„Ten mūsų vadovas – naujojo Mingės viešbučio bei kavinės „Mingės egzotika“ savininkas Stasys Petrošius. Jį čia visi gerai žino. Ką mes veikiam? Dirbam jam. Įvairius krovos darbus. Štai ir nendres išpjaunam, kai reikia“, – paaiškino Aleksiukas.
Tikra ekstremalių situacijų likvidavimo komanda.
Mingėje – vos 19 gyventojų
Paprašytas, Aleksiukas ėmė skaičiuoti Mingės kaimo gyventojus. Jų – vos keturios šeimos. Iš viso – 19 mingiečių. Kiti į šią gyvenvietę atskuba tik vasaros metu: nuomoja turistams kambarius, plukdo juos laivais į Nidą, Ventės ragą ar patys atostogauja. Mingės namukai savotiški, žvejiški.
„Kaip mes gyvename žiemą? Kaip gulage. Patys matote. Žmonių nėra. Kaimas išmiręs. Tarsi užmigęs pats žiemos miegu“, – patikina dar vienas vamzdžio klojimo operacijos dalyvis.
Aleksiukas mostelėjo ranka į kitapus upės esančią sodybą. Anot jo, ji – seniausia visame kaime. Kaip ir joje, matyt, gyvenanti močiutė. Šalia – ūkininkaujančios šeimos namas. Trečia eilėje – paties S.Petrošiaus pastogė. Atsikėlė jis į Mingę prieš keletą dešimtmečių. Prieš dvejus ar trejus metus atidarė naująją turizmo pramogų oazę. Tarsi prikėlė gyvenvietę.
„Pasikeitė Mingė. Išgražėjo įgyvendinus Nemuno deltos projektą. Tiesa, iš pradžių vietiniai buvo prieš pokyčius. Kodėl? Nes teko išpjauti daug karklų. Gaila medžių buvo“, – paaiškino Aleksiukas.
Akivaizdu – trukdau jam darbuotis. Nuo upės atskriejo griežtas operacijos vado Stasio balsas. Reikia pagalbos. Spėju paklausti, kaip išsiverčia šeimos Mingės kaime žiemos metu, kai nėra turistų?
„Liūdna bus čia iki balandžio mėnesio. Ne žvejybos sezonas. Tačiau viešbutyje apsistoja vienas kitas žvejys. Padaugina čerkelę kitą ir lieka jame. Ką Minijoje jie gaudo? Kimba raudikės, kuojos“, – išpyškina Aleksiukas.
Bėdos dėl žvyrkelio
Nebetrukdau, atsisveikinu. Imu žygiuoti pakrante, o tiksliau – Upaičio gatve. Žvelgiu į tuščių sodybų kiemus. Apdangstytos juodais maišais, vasaros pasirodymo laukia medinės skulptūros. Staiga mane vandens dviračiu pasiveja vienas iš vamzdžio klojimo operacijos dalyvių.
„Gal parplukdyt atgalios? Yra vietos“, – šūkteli jis man.
Atsakau, kad iki to „atgalios“ – vos 50 metrų. Pareisiu. Imu jį, atbuline pavara minantį pedalus, paveiksluoti.
„5 eurai už nuotrauką. Na, gerai jau, gerai, ne sezonas – užteks ir 3 eurų“, – paprašo jis.
Pasirodo, Mingės bei aplinkinių kaimų gyventojai humoro jausmo nestokoja.
Tuo dar kartą įsitikinau panagrinėjusi skelbimų lentą. Joje aptikau užrašą: „Jei turite nusiskundimų ar klausimų dėl žvyrkelio į Mingę, kreipkitės.“ Nurodytas telefono numeris. Susimąstau. Matyt, puikų jie turi bendruomenės pirmininką: siūlosi padėti, kai kas papuola į bėdą. Norėdama sužinoti, kokios tos vietinių bėdos su žvyrkeliu, paskambinau nurodytu numeriu.
Atsiliepė pats Klaipėdos regiono kelių direktorius Petras Kaučikas.
„Jokių skelbimų aš nekabinau. Pajuokavo kažkas, tai dabar skambinėja man visokie prisiliuobę savaitgaliais. Pradėjau nebeatsiliepinėti į nepažįstamųjų skambučius. Čia taip jie bando atkreipti mano dėmesį dėl žvyrkelio.
Bet pasakysiu seną naujieną: 1 kilometro Rūgalių–Minijos kelią žadama išasfaltuoti jau šiemet. O apliejamo kelio Povilai–Minija rekonstrukcijos projektas jau buvo padarytas prieš keletą metų, gauti ir statybos leidimai, tik finansavimo nesulaukiame. Tikrai ne tas skelbimas ir tie prakeikti skambučiai paskatino tvarkyti žvyrkelį“, – piktinosi P.Kaučikas.
Jei galėtų, asfaltuotų kitą
Pasak P.Kaučiko, jei būtų jo valia, šio apliejamo žvyrkelio jis netvarkytų – Šilutės rajone yra reikšmingesnių kelių, kuriuos reiktų padengti asfalto danga. Prie šio kelio gyventojų – vos keli, o kitur jie dūsta dulkėse.
„Dėmesio 5 kilometrų Mingės žvyrkelis sulaukė tik dėl to, kad vasarą juo važiuoja turistai ir kad žiemą bei pavasarį jis apliejamas. Jei kada rekonstrukcijos projektas bus įgyvendintas, tai pusės kilometro kelio atkarpa bus pakelta – apsėmimo problema išnyks. Tą galima padaryti, nes ties Mingės kaimu vanduo ramiai pakyla ir nusileidžia – nesusidaro jokių srovių, galinčių apgadinti dangą“, – tikino Klaipėdos regiono kelių direktorius.
Paklaustas, kas galėjo taip pajuokauti, ir paskelbti viešai jo telefoną, P.Kaučikas patikino, kad tik koks bendruomenės pirmininkas.
„Kodėl to skelbimo nenuvažiuoju ir nenuimu? Turiu svarbesnių reikalų. Už tokius pokštus gali imti ir tas žvyrkelis niekada asfaltuotu keliu nevirsti“, – atsisveikindamas tarsi pagrasė P.Kaučikas.
Mingės kaimo gyventojai išties moka atkreipti į savo bėdas dėmesį.
