Lietuvos bankas iš didelio rašto išėjo iš krašto
Nuo vasario 1 dienos įsigaliojusios Vartojimo kredito įstatymo pataisos yra didelis žingsnis į priekį sprendžiant kreditų problemas, kurios visuomenėje sulaukė didelio atgarsio. Akivaizdu, kad neturime pagrindo uždrausti piliečiams tvarkyti asmeninius finansus taip, kaip tai atitinka jų poreikius – taupyti, skolintis, investuoti, pirkti. Tačiau mūsų pareiga užtikrinti, kad jie gautų sąžiningas paslaugas ir neatsidurtų kvailio vietoje.
Toks buvo svarbiausias diskusijų dėl Vartojimo kredito įstatymo, trukusių kone metus, tikslas – rasti kompromisą, kaip iš vartotojo neatimti teisės pasirinkti jam reikalingą paslaugą ir kartu užtikrinti, kad verslininkai elgtųsi sąžiningai ir neišnaudotų jo silpnybių.
Svarbiausias klausimas, ar reikia vartotoją saugoti nuo jo paties? Ar iš tiesų dauguma gyventojų negeba galvoti ir skaičiuoti, kad mums reikėtų lįsti į jų piniginę ir nuspręsti, ar jie gali taupyti, pirkti, skolintis?
Panašu, kad šią ribą esame peržengę. Nepaisant to, kad Seimas priėmė visapusišką įstatymą, Lietuvos bankas, turintis prižiūrėti finansų rinką, laikosi savo taisyklių, kurios peržengia Seimo nustatytas reguliavimo ribas.
Lietuvos bankas savo nuožiūra papildomai apribojo skolinimąsi, pritaikydamas vadinamąją „40 proc. taisyklę“, draudžiančią skolintis, jeigu šeimos įsipareigojimai viršija 40 proc. pajamų.
Diskutuotina, ar tuo ne per daug kišamės į šeimos asmeninį gyvenimą, tačiau problema dar ir kita. Lietuvoje įstatymus priima Seimas, o Lietuvos bankui pavesta prižiūrėti, kaip finansų įstaigos tų teisės aktų laikosi.
Todėl keista, kai svarbiausia finansų paslaugų priežiūros institucija pati kuria naujas taisykles, pati prižiūri, kaip jų laikomasi ir pati taiko sankcijas.
Ar tokie Lietuvos banko veiksmai teisėti, ar nebuvo viršyti įgaliojimai, jau aiškinasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Tačiau problemą galima išspręsti ir paprasčiau. Pavasario sesijoje Seimui teiksiu pataisas, kuriomis Lietuvos banko Atsakingojo skolinimo nuostatai turėtų būti perkelti į įstatymus ir nebereikėtų diskusijų dėl centrinio banko funkcijų.
Ar apribojimai verslui, kuriuos lemia pačių vartotojų priimti sprendimai, yra sąžiningi? Dažniausiai, imdamiesi ginti vartotojų teises, apeliuojame į verslo sąžiningumą, pelningumą, pamiršdami, kad Lietuvoje veikia laisva rinka.
Kita vertus ir verslas neturi pamiršti ne tik dirbti pelningai, bet ir atiduoti duoklę visuomenei. Neabejoju, kad vartojimo kreditų teikėjai supranta riziką ir pasitaiko situacijų, kai klientai iš tiesų nebepajėgia skolų grąžinti. Ar nevertėtų tokiu atveju, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, skolą nurašyti? Todėl teiksiu Vartojimo kredito įstatymo pataisas, kad tokia skolų nurašymo galimybė būtų numatyta teisės aktuose.
Tai būtų vienas reikšmingiausių vartojimo kreditų problemos sprendimų, kuris, galbūt, leistų atlaisvinti pančius visam sektoriui.
Apskritai, tiek visuomenės, tiek kai kurių politikų akimis Lietuvos verslininkai vis dar yra apsukrūs ir gobšūs pamirštant, kad jie kuria darbo vietas, teikia visiems reikalingas paslaugas ir mokesčiais išlaiko valstybę. Kol toks požiūris gajus, prieš verslą nukreipti įstatymai neduos apčiuopiamos naudos nei piliečiams, nei valstybei. Todėl svarbu rasti kompromisą tarp naudos visuomenei, piliečių poreikių ir verslo interesų.
