Pėsčiųjų žygis ,,Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“
Patriotiškai nusiteikę Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos gimnazistai kartu su mokytojomis Danute Bučinskiene, Egle Barysiene, Aldona Butrimanskiene vasario 20 d. dalyvavo pėsčiųjų žygyje ,,Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“, skirtame Sembos žemės karvedžiui Glandui (1238–1274) ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadui dms. br. gen. Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1949– 1956) atminti. Buvo galima pasirinkti vieną iš dviejų maršrutų. Pirmoji grupė, pasivadinusi „Vanagiukais“, ėjo 24 km maršrutą (Lazdijų r. Būdvietis, Aštriosios Kirsnos dvaras, Bielėnų k. (Ramanausko-Vanago tėviškė), Kybartų k. (Donato Mazurkevičiaus ,,Jotvingio kiemas“), Būdvietis). Antroji grupė „Vanagai“ pasirinko ilgesnį 35 km maršrutą (Lazdijų r. Būdvietis, Kybartų k. (Donato Mazurkevičiaus ,,Jotvingio kiemas“), Bielėnų k. (Ramanausko-Vanago tėviškė), Kampuočiai (Lenkija), Ožkinė (Petro Lukoševičiaus ,,Jotvingio Prūsų pilis“, Lenkija), Vaitatkiemis (Lenkija), Būdvietis).
Pėsčiųjų žygio metu aplankėme daug gražių vietų. Aštriosios Kirsnos dvaro, kuris yra vienas didžiausių Dzūkijoje, sodybą sudaro 19 pastatų ir parkas. Dvaro sodyba mena žymiausius jos gyventojus – Lietuvos didikus Sapiegas, Karengas, Lukoševičius. Dvaro parkas buvo vieta, kur pirmą kartą galėjome atsikvėpti, atsigerti arbatos ir apsidairę pajusti Lietuvos senųjų dvarų dvasią.
Aplankėme ir 1990 m. Kybartų kaime įkurtą akmenų muziejų „Jotvingių kiemą“. „Iš pradžių kaimo žmonės juokėsi, kai ant prie tėvų sodybos iškilusios tuščios kalvelės nutariau įrengti akmenų muziejų po atviru dangumi“, – yra sakęs šio muziejaus įkūrėjas Donatas Mazurkevičius. Atkreipėme dėmesį, kad muziejus yra labiausiai lankomas mokinių, kurie ant šios kalvelės tarsi gali pajusti, ką sako jų širdžiai paprastas Lietuvos laukų akmenėlis.
Eidami Lenkijos teritorija aplankėme Petro Lukoševičiaus ,,Jotvingio Prūsų pilį“. Jis savo gimtinėje atkūrė senovės baltų genčių – jotvingių ir prūsų – gyvenvietę. Save jotvingių palikuonimi laikantis vyras 7,5 ha plote šalia miestelio kuria Punsko apylinkėse gyvenusios senovės baltų genties piliavietę. XIII a. prūsų pilis atkuriama remiantis archeologinių tyrinėjimų jotvingių ir prūsų žemėse duomenimis. Galėjome pasigrožėti neįprastais vaizdais: originaliais mediniais nameliais, įdomia medine pilimi, akmenimis klotu baseinu, ramybe dvelkiančiu aukuru, prūsų ir jotvingių pilkapiais. Sodyba išties labai įspūdinga – tiek jos architektūra, tiek plotas. Rodos, čia tebegyvena senovės baltų gentys, supamos civilizacijos neliestos gamtos.
Žygio metu Lazdijų rajone, Bielėnų kaime, Adolfo Ramanausko-Vanago gimtinėje buvo atidengtas ąžuolinis koplytstulpis, skirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vadui dms. br. gen. Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1918–1957 m.). Renginyje dalyvavo garbingo 93 metų amžiaus Albinas Ramanauskas, Adolfo Ramanausko-Vanago brolis, dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir didelis būrys giminaičių, partizanų kovų dalyviai. Mūsų gimnazijos bendruomenė didžiuojasi, kad mokykla pavadinta Alytaus miesto garbės piliečio, Alytaus mokytojų seminarijos mokytojo, Lietuvos partizanų vado, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago vardu. Mūsų gimnazistams pagarbą ir atsakomybę padeda išugdyti pažintis su partizanų gyvenimu. Tokiomis akimirkomis atrodo, kad sugrįžta praeitis, partizanų meilė tėvynei, meilė žmonėms. Jaunimui gyvenimas be laisvės neįsivaizduojamas, ji jiems tarsi savaime suprantamas dalykas, dėl kurio dabar nereikia kovoti. Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinių kasdienybė ir šventės kitokios: jie dažnai klausosi partizanų dainų, skaito jų parašytas knygas, domisi jų biografijomis, supranta, kad viso to, ką turi jie, partizanai neturėjo, todėl dabar gyvendami laisvoje Lietuvoje privalo pateisinti visus kada nors ateities kartoms išsakytus kovotojų lūkesčius, privalo daryti viską, ką darė mūsų tautos didvyris Adolfas Ramanauskas-Vanagas dėl mylimos tėvynės. Prie koplytstulpio uždegėme žvakutes, išskleidėme Lietuvos ir gimnazijos vėliavas. Pajutome, kad ši simbolinė vieta bus svarbi ugdant mūsų gimnazijos mokinių patriotinį ir pilietinį sąmoningumą.
Pagaliau pasiekėme finišo vietą – Būdvietį. Nors buvome purvini, pavargę, tačiau laimingi. Pasižadėjome dalyvauti ir kituose žygiuose, skirtuose partizanams atminti.
Šventinę pakilią nuotaiką aptemdė netikėta žinia apie žygio dalyvio, gerbiamo Alytaus gydytojo Vinco Guduko mirtį. Žygio pradžioje teko su juo pabendrauti. Atsisveikindami palinkėjome vieni kitiems sėkmės, ir tuomet tikrai nepagalvojom, kad ši diena patyrusiam žygeiviui bus paskutinė, o mirtis tokia simboliška – tikro Lietuvos patrioto mirtis.
