Socialistinio Liaudies Fronto ir įvairių visuomeninių organizacijų pareiškimas „Dėl mokytojų streiko ir padėties Lietuvos švietimo sistemoje“

Nuo vasario 22 dienos Lietuvoje prasidėjo mokytojų streikas. Išnaudojus kitas galimybes pasiekti mokytojų profsąjungų keliamus reikalavimus dėl atlyginimų didinimo ir socialinių garantijų įtvirtinimo, mokytojai pagristai ėmėsi kraštutinės priemonės – streiko, nes derybose valdžios atstovai vykdė tik imitacinius veiksmus, neatsižvelgė į jų reikalavimus. Yra tikri faktai – Lietuvos mokytojų atlyginimai mažiausi Europoje – maksimalus mūsų šalies mokytojų atlyginimas siekia 6940 eurų iki mokesčių. Tuo tarpu net Rumunijoje maksimalus mokytojų atlyginimas siekia 8290, Lenkijoje 10150, Čekijoje 11330 eurų. Dar didesni mokytojų atlyginimai Vengrijoje (12900) ir Slovėnijoje (27120). Kitose šalyse mokytojų mėnesinės pajamos kur kas didesnės – Italijoje 37200, Ispanijoje 46330, Kipre 57200 eurų. Kaip teigia žinomas ekonomistas N. Mačiulis, mokytojų maksimalus atlyginimas Lietuvoje „yra mažesnis nei Rumunijoje, dvigubai mažesnis nei Turkijoje, dešimt kartų mažesnis nei Austrijoje ar Olandijoje ir dvidešimt kartų mažesnis nei Liuksemburge“. Tai sausa statistika, o nagrinėjant konkrečius mėnesinių pajamų dydžius, atsiskleidžia tokia padėtis – faktiškai daug Lietuvos mokytojų tegauna 250-450 eurų atskaičius mokesčius siekiančius atlyginimus.

Mokytojų atlyginimų kėlimui reikalinga suma siekia 18 milijonų eurų. Lietuvos biudžetui tai nėra maža suma, tačiau tada iškelkime esminius klausimus.

Pirma – kodėl iš LR biudžeto skiriamos didžiulės lėšos ginklų pirkimui? Patrankų, tankų, šarvuočių pirkimui skiriama šimtai milijonų eurų.

Antra – jei Lietuvoje mažinamas mokyklų skaičius, kodėl nemažėja Seimo narių skaičius? Gyventojų skaičius mūsų krašte drastiškai mažėja, tuo tarpu Seimo narių skaičius nemažinamas, bet ir sistemingai didinami seimūnų ir jų padėjėjų atlyginimai, smarkiai kyla ir kitų biurokratijos atstovų darbo užmokestis. Be to, valdžios atstovai nemažina savo privilegijų: išsimoka didžiulius priedus prie atlyginimų, dažnai naudoja valdišką transportą savo privačioms reikmėms.

Dramatiška padėtis klostosi kaimo vietovėse, uždaroma vis daugiau vietos mokyklų. Kaimo mokyklos ne tik švietimo įstaigos, bet ir kultūros židiniai, čia buriasi įvairūs meno saviveiklos kolektyvai. Rečiau minimos kolegijų problemos, bet faktai tokie – nemaža dalis kolegijų dėstytojų gauna 400-500 eurų atlyginimus, dirba daug už ganą menką atlygį.

Lietuvos švietimo sistema pergyvena gilią krizę, ji tiesiog degraduoja. Apart mokytojų darbo apmokėjimo klausimų apstu ir kitų problemų. Švietimo įstaigos faktiškai suskirstytos į „elitines“ ir „plebėjiškas“, išsilavinimo kokybė primityvėja, vyksta visos sistemos politizavimas bei komercializavimas.

Viena svarbiausių užduočių šiandien – nedelsiant spręsti mokinių drausmės bei mokytojų teisių ir prestižo mokykloje bei visuomenėje atstatymo klausimus. Mokytojas ir mokinys – vieninga ir vientisa sistema. Mokytojo situacijos blogėjimas neišvengiamai atsiliepia mokiniui. Jokie kompiuteriai ir programos negali pakeisti gyvo ir dvasingo mokytojo asmenybės bendravimo su mokiniu. Atėję į mokyklą vaikai mato užguitą ir varganą mokytoją, kuris turi tik pareigas ir neturi jokių teisių. Jis galvoja ne apie tai, kaip gyventi ir mokyti, o kaip išgyventi ir mokytis gyventi pačiam. Klasių komplektavimo principai, jų vis didesnis adaptavimas ir modifikavimas, deja „adaptuoja ir modifikuoja“ ir pačius mokytojus. Normaliai dirbti pamokoje tokiomis sąlygomis – tiesiog švietėjiškas žygdarbis.

Mokinių požiūriu mokytojas yra vadovas, jis turi valdžią, todėl privalo ją patvirtinti. Kitu atveju jis bus niekinamas (tokiu atvejų pasitaiko vis dažniau) ir jis negalės vykdyti savo pareigų, atlikti jam skirto darbo. Vyksta nuolatinis mokytojo ir mokinių susvetimėjimas, todėl žmogiškas bendravimas tampa neįmanomu. Tokia padėtis žemina visus švietimo proceso dalyvius ir jeigu ji nebus taisoma, Lietuvos švietimo sistemos žlugimas taps neišvengiamu. Šios situacijos rezultatus fizine ir ekonomine prasme jau juntame ir dar skaudžiau pajusime jau po kelerių metų.

Kreipiamės į LR Vyriausybę bei LR Seimą ir reikalaujame:

• Atsižvelgti į mokytojų reikalavimus dėl atlyginimų kėlimo ir jų socialinių garantijų užtikrinimo. Jei trūksta lėšų tam įgyvendinti, imtis konkrečių tam reikalingų priemonių – mažinti karines išlaidas (sunkiosios ginkluotės pirkimo sandėrius), nes pirmaeiliai yra dirbančiųjų interesai ir Lietuvos ateities planavimas ugdant jaunąją kartą.
• Nutraukti melo ir psichologinio bauginimo kampaniją, skleidžiant pramanus, neva mokytojų streikus organizuoja ne jų profsąjungos, o Rusija. Tokie atsakingų valdžios atstovų teiginiai įrodo, kad rusofobijos kurstymas Lietuvoje įgauna vis didesnius mastus, bet koks savo nuomonės pareiškimas ar dirbančiųjų interesų gynimas, kuris prieštarauja valdančiojo elito pozicijai, yra įvardijamas kaip iš Rusijos organizuoti veiksmai.
• Išsaugoti kuo daugiau kaimo vietovėse esančių mokyklų, nes tai atitinka provincijoje gyvenančių moksleivių bei jų tėvų interesus.
• Užtikrinti švietimo ir mokslo demokratiškumą, masiškumą bei prieinamumą visiems visuomenės sluoksniams, mokymosi programose numatyti specializacijos ir plataus humanitarinio išsilavinimo suderinamumą.
• Peržiūrėti „krepšelių“ sistemos taikymo praktiką, kadangi dabartiniai jos funkcionavimo principai skatina mokyklų orientaciją ne į kokybinių, o į kiekybinių rodiklių dominavimą.
• Atsisakyti švietimo įstaigų tinklo optimizavimo, grįsto politiniais ir komerciniais motyvais.
• Sukviesti platų visuomeninį Forumą švietimo problemoms aptarti bei numatyti Švietimo sistemos krizės įveikimo būdus.