Prisijaukinti likimą
Kokiais kriterijais vadovaujasi aukštesnės jėgos, skirdamos ateinančiajam į Žemę Likimą, sunku pasakyti… Mokslininkai dar nepatvirtino Likimo teorijos. Tačiau tai, kad jis tikrai ne visiems vienodai atseikėja džiugesio, ir be tyrimų aišku.
Kaip sako pats Andrej Gelūnas, kažkokiu keistu likimo ženklu jis pažymėtas nuo pat gimimo: vos gimęs, pateko į Vilniaus kūdikių namus. Motina jo neaugino. Vėliau – Vaikų globos namai. Šiandien vyras prisipažįsta, jog yra begaliniai dėkingas valstybei už tai, jog vaikystę gali sieti su šviesiais prisiminimais, o vaikų globos namų auklėtojoms – už pamokymus, šilumą, bet labiausiai – už įdiegtą supratimą, kad į gyvenimą reikės kabintis pačiam, kad neauga niekur pasakų giraitės, kuriose duonos kalnai pūpso ar pieno upės plaukia.
Įgijęs Visagino profesinėje technikos mokykloje apdailininko – statybininko – stogdengio specialybę, Andrej išvyko į Vilnių. Kabinosi į gyvenimą kaip sugebėjo – dirbti teko įvairius darbus, nes noras užsidirbti ir tikslas turėti kažką savo, virto jo gyvenimo svajone… Viskas klostėsi gana sėkmingai, kol Lietuvoje neprasidėjo ekonominė krizė. Ji griovė ne tik ekonomiką – žlugdė ir paprastų žmonių svajones: prasidėjo etatų mažinimas, blaškymasis.
Andrej grįžo į Zarasus (čia, Vaikų globos namuose, prabėgo jo vaikystė). Pasiskolinęs pinigų ir išsinuomojęs butą, jis vėl kibo kurti savo gyvenimo pamatą. Vėl stojosi ant kojų. Tačiau sutikęs moterį, patikėjo, kad pečius surėmus gyventi ir mieliau, ir patogiau. Be tėvų augusiam visada norėjosi turėti šeimą – kaip atgaivą ir tvirtovę.
„Suklydau“, – šiandien sako Andrej. Bet didžiausia dovana jis vadina dvynukus, krykštaujančius ir besiglaustančius ant tėvelio kelių.
Andrej greit liko vienas. Ne, ne vienas – su dviem visiškai mažais vaikais.
Bet likimo jis nekeikia. Mylimi dvynukai – didžiausias jo džiaugsmas. Nors niekada nematęs tėviškos meilės, jis dosniai dalijo ją mažyliams: keitė sauskelnes, žaidė, slaugė, kai šie susirgdavo.
Ir štai tada, kai atrodė, jog su likimu sandėris jau sėkmingai pasirašytas, jis žiauriai pakišo koją. Atsirado Andrej motina. Ji labai prašė atvažiuoti – juk tiek metų nebuvo sūnaus mačiusi, o ir anūkus pamatyti norėjo. Grįždamas iš ligoninės su vaikais Andrej apsilankė pas mamą – moterį, jį tik pagimdžiusią. Ir štai nuo tada Andrej gyvenimas galėjo pasukti kita vaga… Taip, rado ją neblaivią, ji paragino ir sūnų išgerti už jų susitikimą… Alkoholis gramzdino kaip liūnas, kol vieną dieną jis suvokė, kad įvyko kažkas baisaus, todėl drąsiai pasakė sau: „GANA“. (Vaikai jau buvo atiduoti jų mamai). O tada – Priklausomybės ligų centras, Minesotos programa, ir galiausiai kelionė pas vaikus. Andrej supranta, kad šis gyvenimo etapas jam buvo sunkiausias. Sunkiausia, nes tai laikas – praleistas be vaikų (o kad jis jiems labai reikalingas – tai įrodė jų noras grįžti pas tėtį), ir tas jo slystelėjimas. Tačiau čia ir įvyko didžiausia pamoka – Andrej suprato, kad viskas priklauso nuo jo: ne tik jo paties, bet ir jo vaikų gyvenimas. Jis žino, kad visada privalo būti stiprus: prie jo glaustosi Kotryna ir Kristupas. Jis nenorėtų, kad jo vaikai augtų be jo.
Kokios problemos užgriūva vyrą, auginantį du vaikus? Sunkiausia – neturėti darbo. Galima rasti laikinų, Andrej visada mielai sutinka padirbėti. Bet norisi turėti nuolatinį, kuris suteiktų visas socialines garantijas. „Žinau, kad pašalpos tik laikinos. Aš jų ir nenoriu, nes galiu užsidirbti pats, – dėsto Andrej. – Norisi vaikams kurti gražią vaikystę. Bet mažame miestelyje rasti darbo nesiseka.“ Andrej juk turi ir vaikus ryte į darželį nuvesti, ir juos pasiimti. Bet jis tiki, kad viskas laikina. Likimas juk turi pasikeisti. Andrej labai stengiasi. Ir džiaugiasi tuo, kad jis jaučiasi stiprus.
Į klausimą, kas sunkiausia, vyras net nesusimąstęs beria,atrodo, atsakymas jau seniai apgalvotas ir paruoštas: „Tada, kai suserga vaikai. Tada ima kamuoti blogiausios mintys, ir atrodo, kad viskas slysta iš rankų“.
Ant Andrej kelių sėdėjusi Kotryna, paprašyta padeklamuoti eilėraštį, tuoj pat nusliuogia žemyn. Ilgą eiliuotą kūrinėlį ji įveikia nesunkiai. Nuo jos neatsilieka ir Kristupas. Mieli papurgalviai ir vėl prilimpa prie tėčio. Jie jaučiasi saugūs ir laimingi, turėdami JĮ – stiprų ir labai rūpestingą.
Andrej dalyvauja Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos vykdomo projekto „Šeimos atokvėpio centro“ veikloje. Jis – labai aktyvus pagalbininkas, niekada neatsisakantis padėti. Zarasų krašto ŽSNS visada stengiasi paremti jį būtiniausiais daiktais: drabužėliais vaikams, buitine technika, maisto produktais. Padėdamas kitiems, kaip Andrej įsitikino ne kartą, jis padeda ir pats sau: sustiprindamas save įrodymu, jog Likimas labai dažnai būna pavaldus mums, kai mes jį prisijaukiname.
