Lietuvių kalbos instituto diena Kėdainiuose
Nuo vasario 16 iki kovo 11 d. šalyje − Lietuvių kalbos dienos. Kėdainių rajono savivaldybė šiai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Seimo iniciatyvai aktyviai pritarė: mokyklose vyksta įvairūs renginiai, skirti lietuvių kalbos sklaidai ir prestižui didinti, pilietiškumui ugdyti, o kovo 2 dieną Daugiakultūriame centre buvo suorganizuotas renginys mokytojams lituanistams bei visiems kėdainiečiams.
Kovo 2 dieną galima pavadinti Lietuvių kalbos instituto diena. Atvyko kelios instituto mokslo darbuotojos ir pristatė tai, kas gali būti aktualu, svarbu, reikalinga bei įdomu ne tik rajono lituanistams, bet ir visiems kėdainiečiams.
Pirmoji renginio dalis buvo skirta lituanistams. Pranešimus skaitė dr. Jurgita Jaroslavienė, Agnė Aleksaitė, Solvita Labanauskienė. Po pertraukėlės prie lituanistų prisijungė ir kiti kėdainiečiai. Paskaitą apie naują mokslo požiūrį į lietuvių kalbą, apie naujus kalbos reiškinius XXI amžiuje skaitė instituto direktorė prof. Jolanta Zabarskaitė. Apie instituto padalinį − Lituanistikos židinį kalbėjo instituto darbuotoja Tautė Bernotaitė. Buvo pristatytas Kalbos muziejus, kuriame eksponuojami archyviniai dokumentai, kita autentiška medžiaga, elektroninės vartyklės su informacija apie įvairias kalbotyros sritis, kompiuteriniai kalbos žaidimai, tarmių karaokė, unikalūs kalbos žaislai.
Dr. Jurgita Jaroslavienė apžvelgė Lietuvių kalbos institute atliekamus mokslinius ir taikomuosius tyrimus, susijusius su raštingumu ir jo samprata.
Mokslininkė pristatė nuo 2015 m. Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centre veikiančią Mokyklinės lituanistikos tyrėjų grupę (vadovauja dr. Aurelija Tamulionienė), kuri tiria mokinių vartojamą mokyklinę rašytinę kalbą ir jos būklę, kalbines nuostatas ir bendrinės lietuvių kalbos bei jos normų sampratą mokykloje. Jau atlikta tyrimų, kokiu pagrindu mokytojai remiasi vertindami mokyklinę rašytinę ir sakytinę kalbą, kokios lietuvių kalbos ir kaip mokoma, kokia bendrinės kalbos ir jos normų samprata mokiniams diegiama. Aiškinamasi, kokiais šaltiniais remiasi vertintojai, atpažindami normos pažeidimus, nagrinėjama, kokių sunkumų kyla vertintojams, taisant rašinių kalbą ir stilių ir pan. Mokyklinės lituanistikos grupės tyrimai ir jų rezultatai itin svarbūs nagrinėjant mokinių neraštingumo priežastis ir ieškant būdų, kaip neraštingumą mažinti, kaip tobulinti mokinių kalbos vertinimo sistemą ir pan. Su mokykline lituanistika susijusių tyrimų rezultatai ir išvados publikuojamos internetiniame mokslo darbų žurnale Bendrinė kalba (http://www.bendrinekalba.lt/) skiltyje MOKYKLINĖ LITUANISTIKA, pavyzdžiui: dr. Rita Miliūnaitė „Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje“, „Mokytojai apie informacinių technologijų poveikį mokinių raštingumui“, „Raštingumo problema interneto bendruomenės ir mokytojų akimis“ ir kt., dr. AurelijaTamulionienė„Anglų kalbos žodžių vartojimas aukštesniųjų klasių mokinių tinklaraščiuose“, „Būdingiausios rašybos klaidos mokinių rašiniuose ir tinklaraščiuose“, Solvita Labanauskienė „Būdingiausios sintaksės klaidos Pietų Aukštaitijos abiturientų rašiniuose“ ir kt.
Apibendrindama įvairių mokslinių ir taikomųjų tyrimų rezultatus, dr. Jurgita Jaroslavienė nurodė, kad, vertinant iš geolingvistikos pozicijų, vienas iš svarbiausių moderniosios visuomenės bruožų yra raštingumas. Mokslininkė taip pat aptarė būtiniausius bendrinės lietuvių kalbos tarties reikalavimus, analizavo, kokie trumpųjų ir ilgųjų balsių trukmės santykiai turėtų ar galėtų būti laikomi bendrinės kalbos norma ir kokie rekomenduojami pavyzdiniai balsių kokybės etalonai.
Agnė Aleksaitė pristatė mokinių apklausos apie lietuvių kalbos leksiką rezultatus.
Asociacija „Lituanistų sambūris“, bendradarbiaudama su Mokyklinės lituanistikos grupės mokslininkais, pagal Ugdymo plėtotės centro remiamą projektą „Moderniosios lietuvių kalbos leksikos pokyčių integracija į mokymo turinį ir mokytojų dalykinių kompetencijų ugdymas“ surengė dvi mokinių ir mokytojų apklausas apie lietuvių kalbos leksiką, jos vartojimą, mokymą ir vertinimą. 2015 m. rugsėjį apklausų svetainėje apklausa.lt mokiniams buvo pateiktà iš 15 klausimų sudaryta anketa, kuri aprėpė tarptautinių žodžių, tarmybių, naujažodžių, keiksmažodžių vartoseną, kalbos turtingumą (mokiniai turėjo paaiškinti, ką reiškia žodžiai aukštielninkas ir meldai ir panašūs, įvardyti, kokiais jaustukais išreiškia savo jausmus nurodytose situacijose, kai yra tarp draugų ir su jais bendrauja, ir kt.). Taip pat buvo tirti mokinių elektroninės komunikacijos rašto įpročiai, jų gebėjimas naudotis popieriniais ar internetiniais žodynais. Anketos tikslas – įvertinti, kaip mokiniai išmano įvairius leksikos sluoksnius, taip pat išbandyti platesnių tyrimų galimybes pagal atskiras apklausos klausimų temas. Apklausos rezultatai buvo panaudoti metodinei priemonei „Leksikos mokymo problemos ir rekomendacijos“, skirtai lietuvių kalbos leksikai mokyti, rengti ir yra viešai prieinami Lietuvių kalbos instituto gretutinėje svetainėje „Kalbos namai” (http://www.kalbosnamai.lt/).
Solvita Labanauskienė kalbėjo apie aktualiausias rašybos, skyrybos, sintakės klaidas.
Viešos diskusijos apie susidariusias mokinių raštingumo problemas paskatino ir Lietuvių kalbos instituto mokslininkus imtis mokinių kalbos tyrimų. Nuo 2015 metų Lietuvių kalbos institute įkurta Mokyklinės lituanistikos grupė, kuri šiuo metu nagrinėja kelis kalbos aspektus: rašybą, skyrybą (dr. Aurelija Tamulionienė) ir sintaksę (Solvita Labanauskienė).
Kaip rodo pirminiai tyrimai, rašiniuose daugiausia rasta balsių ir dvibalsių rašybos klaidų: ilgųjų ir trumpųjų balsių i–y, u–ū rašybos klaidų (pavizdys, kurinyje). Pastebėta daug nosinių balsių rašybos klaidų. Didžiąją dalį šių rašybos klaidų sudaro nosinių balsių rašyba galūnėse (viena diena). Atskirai minėtina ir grupė žodžių, kurių nosinių raidžių rašymą sunku paaiškinti (męs, įdealaus). Didžiųjų raidžių rašybos klaidų dažniausiai daroma rašant pavadinimus, tikrinius žodžius („Dėdės ir Dėdienės“, lietuvos, Lietuvis). Kalbant apie žodžių rašymą kartu, reikia pasakyti, kad klystama rašant dalelytes, rašant neiginį ne. Dar vienas įdomus faktas: daugėja rašinių, kuriuose moksleiviai nerašo jokių diakritinių ženklų, t. y. nei taškų virš i, nei varnelių virš š, ž.
Iš skyrybos klaidų minėtina, kad dažniausiai rašiniuose neišskiriami šalutiniai dėmenys, neskiriami (arba išskiriami iš vienos pusės) išplėstiniai pažyminiai po pažymimojo žodžio, gausu ir nereikalingų skyrybos ženklų.
Taip pat abiturientų darbuose rasta daug sintaksės klaidų. Pati dažniausia klaida, apie kurią rašoma jau bene 100 metų (nuo Jono Jablonskio laikų), – tai nelietuviško (slaviškojo) būvio įnagininko vartojimas vietoj dvejybinių linksnių. Daugiausia rasta nenorminių atvejų, kai būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių įnagininkas būviui reikšti vartojamas vietoj: a) vardininko (stengėsi būti doru, kilniu (= doras, kilnus); b) naudininko (leidžia jaustis laimingu (= laimingam) ir c) galininko (darė jį laimingu, kilniu, geru (= laimingą, kilnų, gerą). Pasakytina, jog latvių kalboje, kaip ir lietuvių, būvio raiškos konstrukcijos yra panašios. Vadinasi, reikia stengtis išlaikyti senovines baltiškąsias konstrukcijas.
Antrą sintaksės klaidų grupę sudaro dalyvių, padalyvių ir pusdalyvių vartojimas. Trečia grupė – klaidingai vartojami prielinksniai ir polinksniai (pas, prieš, virš). Iš netaisyklingos polinksnių vartosenos gausa išsiskiria dėka, (su) pagalba. Rečiau rašiniuose klystama jungiant sakinio dalis ir sakinius.
Visus sužavėjo įdomi prof. Jolantos Zabarskaitės paskaita „Kalbos vaidmens pokyčiai XXI amžiuje“.
Anot profesorės, kalba nėra tik komunikacijos priemonė, o kalbos kaip paveldo samprata nėra nei klaidinga, nei ydinga, tačiau XXI amžiaus pasaulyje, kuriame stulbinamai greitai kinta bendravimo būdai ir priemonės, tokia samprata yra nepakankama. Kalba yra stipri kuriamoji galia ir ji gali kurti pridedamąją vertę. Kalba gali duoti ekonominę naudą ir kurti valstybės ar regionų konkurencingumą (idėja – inovacija – nauda). Mes turėtume pažinti ir naudoti kalbos kuriamąsias galias savo tikslams pasiekti ir lietuviško pasaulio vertei teigti; turime atpažinti kalboje esantį pasaulį, kuriame glūdi istorija, žmonių santykiai, jausmai ir žaidimai.
J. Zabarskaitė sakė: „Mano galva, svarbiausi klausimai dabar yra, kur, kaip ir apie ką kalbės lietuvių kalbinė bendruomenė; ar lietuvių kalbos tereikės, kad lietuviškai paprašytų barščių močiutės namuose; ar moderniuose mokslo centruose mūsų anūkai (proanūkiai?) gimtąja kalba diskutuos apie naujausiais technologijas ir analizuos moderniausius visuomenės raidos procesus.“
Kalbėta ir apie naujus semantikos ir ekonominės lingvistikos tyrimus. Akcentuotas žodis kaip pagrindinis kalbos vienetas, kaip kalbinio pasaulėvaizdžio plytos. „Man atrodo, semantinių procesų supratimas visuomenėje (pirmiausia mokykloje) yra labai svarbi kūrybiškumo ir kūrybingumo prielaida,“ – kalbėjo profesorė.
Taip pat instituto direktorė pristatė lietuvių kalbos išteklių internete informacinę sistemą, kalbėjo apie mokyklinę lituanistiką, mokymo priemones, kurias kuriant, anot profesorės, stengiamasi moksleivius sudominti, patraukliai pristatyti Lietuvos istorijos ir kultūros pasakojimą, išlaikyti didaktikos – žinių – mokomųjų tekstų meninį lygį, susieti istorinį pasakojimą ir žinias apie (post)modernią Lietuvą.
„Turime mokyti ne tik kalbėti, skaityti, rašyti, bet ir skatinti atpažinti savo lietuviškumą, skatinti lietuvišką mąstymą bei kūrybiškumą.“ – sakė J. Zabarskaitė.
Lietuvių kalbos instituo mokslo darbuotojoms Daugiakultūrio centro vadovė istorikė Audronė Pečiulytė parodė dalelę Kėdainių senamiesčio. Tai buvo tarsi mažutė padėka už puikų Lietuvių kalbos dienoms skirtą renginį Kėdainiuose.
