Partizanų generolo sugrįžimai į Kėdainius

2015 m. rudenį ant Kėdainių krašto muziejaus sienos iškilmingai atidengta paminklinė lenta, skirta Lietuvos karininko, partizanų vado, dimisijos brigados generolas Jono Žemaičio-Vytauto atminimui įamžinti. Ne visi žino, kokia buvo jo veikla, tad pateikiame Kėdainių krašto muziejaus darbuotojo, istoriko Vaido Banio straipsnį ta tema.

***

Kėdainiečiai pastaraisiais dešimtmečiais tarsi iš naujo atrado ne vieną asmenybę, savo veikla susijusią su šiuo miestu. Vienas iš jų buvo karininkas Jonas Žemaitis, tarnavęs čia dislokuotame II artilerijos pulke. Kėdainiuose jis subrendo kaip karininkas, gavo pirmąsias profesionalo patirtis, čia nusistovėjo jo pasaulėžiūra.

Būsimajam partizanų generolui artilerijos pulke išmoktos karybos pamokos pravertė ir partizaniniame kare. Žemaitis puikiai orientavosi Kėdainių rajone. Dar tarnaudamas II artilerijos pulke jis su užduotimis vykdavo į įvairius tuometinės apskrities kampelius, sudarinėdamas karinius žemėlapius.

Ir vėliau, jau tapęs partizanų vadu Vytautu, dažnai lankydavosi tuometinės Kėdainių apskrities paribiuose. 1950 m. pavasarį jis persikėlė į rytinį Raseinių apskrities pakraštį, nuolatos palaikydamas ryšį su Maironio rinktinės vadu Juozu Paliūnu-Rytu ir jo globojamu Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos prezidiumo nariu Juozu Šibaila-Merainiu. Tų metų vasarą Jonas Žemaitis taip pat praleido Ryto „valdose“, Prisikėlimo apygardoje. Griežtos kariškos drausmės ir sauso įstatymo reikalavimai, kuriais garsėjo Rytas, kadriniam karininkui Jonui Žemaičiui buvo taip pat artimi.
Todėl iš Prisikėlimo apygardos jis nusprendė nesitraukti ir partizanams pačiu sunkiausiu metu – žiemą. Kėdainių ir Dotnuvos rajonų pakraštyje Vytautas su gausiu būriu partizanų sutiko ir šv. Kalėdas. Partizanų generolo apsaugos būrio vadu netrukus buvo paskirtas Antanas Kvedaras-Tautvydas, kilęs iš Krakių valsčiaus Šmotiškių kaimo. Prieš pat Naujuosius metus, susidūrime su sovietų kariuomene šis partizanas buvo sunkiai sužeistas. Kovos draugams išnešus ginklo brolį iš kautynių lauko, jis buvo slaugomas Dotnuvos rajone, Užvarčių kaime, pas Aldoną Brazytę.

Čekistai nujautė, kad partizanai yra kažkur netoliese, todėl į apylinkes užsiundė MVD kariuomenę. Kareiviai krėtė sodybas, smaigais badė daržinėse šieną, gyventojams grasino sušaudymu, jei jie nenurodys bunkerių. Tačiau partizanų vadas nepanikavo, iš krečiamų apylinkių nesitraukė ir sulaukė pavasario.

Kovo 3 d. Jonas Žemaitis su būriu kovotojų užsuko į šalia Krakių esantį Paskardžių kaimą. Kolūkio brigadininko Stasio Šilkaičio jie paprašė paskolinti arklį su rogėmis. Partizanai ketino sužeistą Tautvydą pervežti į Pilsupius, o pats vadas ketino traukti toliau, į Šmotiškėlių kaimą. Tačiau Pilsupiuose jie kaktomuša susidūrė su kareiviais. Tautvydas vėl buvo sužeistas, buvo prarasti svarbūs vadovybės dokumentai, tačiau jie patys sėkmingai pasitraukė. Jonas Žemaitis dar tą pačią naktį pasiekė Paliepius, iš kur patraukė į Tytuvėnų apylinkes. Ten pabuvęs kelias savaites, balandžio mėnesį jis vėl atvyko į Kėdainių rajoną. Šlapaberžėje jis susitiko su Vyčio apygardos vadu Broniumi Karbočium-Bite ir Rytų Lietuvos srities vadu Jonu Kimštu-Žalgiriu. Be įvairių organizacinių reikalų, čia buvo aptartos ir teritorinės pasipriešinimo struktūros ribos. Riba tarp Rytų ir Vakarų sričių ėjo beveik per patį Kėdainių rajono vidurį.

1951 m. pavasaris buvo paskutinis kartas, kai Jonas Žemaitis buvo sugrįžęs į Kėdainių apylinkes. Jis nuolat keliaudavo inspektuodamas dalinius ir keisdamas buvimo vietą. Sovietinės Lietuvos saugumo ministras Piotras Kapralovas įsakė Dotnuvos, Ariogalos ir aplinkinių rajonų MGB skyrių viršininkams suimti vietinių kovotojų vadovybę, tikėdamasis iš jų išgauti žinias apie Joną Žemaitį. Žinoma, šis įsakymas buvo neįvykdomas, o partizanų generolas ir toliau buvo nesugaunamas: netikėtai pasirodydavo tai vienur, tai kitur ir vėl ilgam pradingdavo.

Partizaniniai keliai Vytautą nuvedė į Žemaitiją. Nesugaunamąjį vadą čekistai sugebėjo suimti tik po poros metų, kai po infarkto jis tapo invalidu. Toli nuo dabartinio Kėdainių rajono ribų nenutolo kiti Jono Žemaičio bendražygiai, tokie patys „nepagaunamieji“. Rytas 1952 m. rudenį žuvo Padotnuvyje. Vienas didžiausių partizanų autoritetų Merainis, gyvenęs Devynduoniuose, Žibartoniuose ir kitose apylinkėse, žuvo 1953 m. vasario 11 d. Dovydų miške netoli Okainių.

Vaidas Banys, istorikas, Kėdainių krašto muziejaus darbuotojas