„To­ka­ri­jai“ Plungėje – jau 25-eri!

An­ge­li­na ir Pet­ras Lu­ka­še­vi­čiai jau 25-erius me­tus at­lie­ka vi­sus klien­tų pa­ve­di­mus, su­si­ju­sius su ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu, jo pir­ki­mu, par­da­vi­mu, nu­oma, tar­pi­nin­kau­ja mai­nan­tis, taip pat tei­kia ar­chi­tek­tū­ri­nio, in­ži­ne­ri­nio pro­jek­ta­vi­mo, sta­ti­nių per­da­vi­mo eks­plo­a­tuo­ti, pa­sta­tų ad­mi­nist­ra­vi­mo pa­slau­gas, kon­sul­tuo­ja ben­dra­tur­čius, kai ky­la ne­su­ta­ri­mų dėl nuo­sa­vy­bės.

„Tie 25-eri me­tai dir­bant ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ko­je pra­lė­kė ne­pa­ste­bi­mai. Mums mū­sų veik­la – ne tik dar­bas, bet ir džiaugs­mas, nes abu my­li­me žmo­nes ir sten­gia­mės jiems pa­dė­ti“, – pa­žy­mė­jo gy­ve­ni­mo ir ben­dro ver­slo part­ne­riai, ku­riems, kaip pa­tys pa­ste­bė­jo, dir­bant su žmo­nė­mis pra­ver­čia ne tik pro­fe­si­nės ži­nios ir pa­tir­tis, bet ir klien­tų, ypač – už­si­spy­ru­sių že­mai­čių, psi­cho­lo­gi­jos iš­ma­ny­mas ir ge­bė­ji­mas dėl ben­dro tiks­lo su­tai­ky­ti net bai­siau­siai su­si­py­ku­sius gi­mi­nai­čius.

– Va­sa­rio 28 die­ną su­kaks 25-eri me­tai, kai bu­vo įre­gist­ruo­ta įmo­nė „To­ka­ri­ja“. Ką jums reiš­kia ket­vir­tis am­žiaus ne­kil­no­ja­mojo tur­to rin­ko­je?

– Vi­siems sa­vo klien­tams ir pa­slau­gų tei­kė­jams ta pro­ga iš­sių­si­me nuo­šir­džias pa­dė­kas už ben­drą dar­bą, įgy­ven­din­tas idė­jas ir pa­siek­tus re­zul­ta­tus. Di­de­lių iš­kil­mių ne­bus, nes dau­giau dir­ba­me, nei šven­čia­me ar re­kla­muo­ja­mės. Di­džiau­sias mū­sų pa­sie­ki­mas, kad nuo­šir­džiu dar­bu už­si­tar­na­vo­me klien­tų pa­si­ti­kė­ji­mą. Džiau­gia­mės, kad, kai reikia, ga­li­me žmo­nėms pa­dė­ti.

– Veik­lą pra­dė­jo­te nuo sta­ti­nių pro­jek­ta­vi­mo, o šian­dien, kaip gir­dė­ti, klien­tai jums pa­ti­ki net sa­vo na­mų ar bu­tų rak­tus.

– Iš tie­sų, iš pra­džių pra­dė­jo­me teik­ti pro­jek­ta­vi­mo pa­slau­gas, ta­čiau netrukus įver­ti­no­me, kad žmo­nėms rei­kia ir ki­to­kių pa­slau­gų. Bū­na, kad klien­tas tu­ri idė­ją, ta­čiau ne­ži­no, nuo ku­rio ga­lo pra­dė­ti ją įgy­ven­din­ti, kur tu­ri kreip­tis dėl įvai­rių pa­žy­mų, lei­di­mų ir pa­na­šiai. Ki­tas va­rian­tas, kai žmo­nės ne­ga­li dis­po­nuo­ti sa­vo tur­tu, nes ne­be­ran­da nuo­sa­vy­bės do­ku­men­tų, ku­riuos pa­me­tė, su­plė­šė, su­de­gi­no, pa­vo­gė. Ne­pri­duo­ti eks­plo­a­tuo­ti na­mai, ki­vir­čai tarp ben­dra­tur­čių – dar vie­na pas­ta­rų­jų me­tų re­a­li­ja. Įkeis­ti, už­sta­ty­ti na­mai ar že­mės – dar kita bė­da.
At­ski­ra mū­sų įmo­nės klien­tų da­lis – emig­ran­tai, iš­vy­kę iš Lie­tu­vos į Ai­ri­ją, Nor­ve­gi­ją, Jung­ti­nius Ara­bų Emy­ra­tus, An­gli­ją, Da­ni­ją, Šve­di­ją… Vie­ni, pa­li­kę čia ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą, pa­lie­ka mums sa­vo nuo­sa­vy­bės rak­tus ir pa­ti­ki ją pri­žiū­rė­ti, ki­ti – prie­šin­gai: už­si­dir­bę pi­ni­gų, krei­pia­si į „To­ka­ri­ją“, nes ieš­ko gra­žaus skly­po ir no­ri gim­ti­nė­je sta­ty­tis jau­kius na­mus.

– „To­ka­ri­ja“ re­gist­ruo­ta Plun­gė­je, ta­čiau pa­slau­gas tei­kia­te ne vien tik mū­sų sa­vi­val­dy­bė­je?

– Tu­ri­me klien­tų ir Skuo­de, ir Tau­ra­gė­je, Rie­ta­ve, Klai­pė­do­je, Gargž­duo­se, Kre­tin­go­je ir Tel­šiuo­se. Klien­tų ne­ma­žė­ja. Džiau­gia­mės, kad žmo­nės mus vie­ni ki­tiems re­ko­men­duo­ja. Ta­čiau kiek­vie­no­je sa­vi­val­dy­bė­je vy­rau­ja vis ki­ta ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to pa­siū­la ir pa­klau­sa, ki­tos ir na­mų val­dų ar bu­tų kai­nos. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad Plun­gė­je, ly­gi­nant su kai­my­ni­nė­mis sa­vi­val­dy­bė­mis, ga­na di­de­lės ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nos, bran­giau par­duo­ti bu­tą ar na­mą Va­ka­rų Lie­tu­vo­je ga­li­ma tik Gargž­duo­se ir Klai­pė­do­je ar Pa­lan­go­je.

– Ko­kias, pra­ėjus sun­kme­čiui, įžvel­gia­te ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ten­den­ci­jas Plun­gė­je?

– Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­nos po tru­pu­tė­lį vėl ky­la. Ma­žė­ja bu­tų pa­siū­la. Emig­ra­vę ar tu­rin­tys po ke­lis bu­tus plun­giš­kiai ge­riau lai­ko juos tuš­čius, nei nuo­mo­ja… Klien­tams vis sun­kiau ras­ti bu­tą, ku­ris ten­kin­tų lū­kes­čius dėl pa­gei­dau­ja­mo kvar­ta­lo, plo­to, aukš­to, iš­pla­na­vi­mo, lan­gų į pie­tų ar ry­tų pu­sę ir pa­na­šiai.
Ta­čiau ne vi­si žmo­nės no­ri įsi­gy­ti ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ir to­kiu bū­du prie sa­vo nuo­sa­vy­bės pri­si­riš­ti. Nau­jai mąs­tan­čius žmo­nes, ypač jau­ni­mą, ten­ki­na ir lai­ki­na nu­oma, bet kol kas nie­kas Plun­gė­je ne­už­si­i­ma nau­jo būs­to sta­ty­ba ir nu­oma.
Ma­no­me, kad rei­kė­tų pa­lan­kiau žiū­rė­ti į nuo­mi­nin­kus: ne vi­si yra skur­džiai ar ap­si­lei­dė­liai.

– Vis dėl­to prog­no­zuo­ja­te, kad Plun­gė augs ir plė­sis?

– Daž­nai va­žiuo­ja­me į Plun­gės prie­mies­čius po sa­vo ob­jek­tus, ir šir­dis džiau­gia­si, nes mies­tas iš tie­sų au­ga ir ple­čia­si. Vis dau­gė­ja ma­žų, kom­pak­tiš­kų (iki 100 kv. m) na­mu­kų. Duok, Die­ve, Plun­gei ge­ros val­džios, žmo­nėms – ge­ro dar­bo ir už­dar­bio. Tie­sa, gy­ven­ti Plun­gė­je pa­to­gu, nes ga­li­ma va­ži­nė­tis dirb­ti į uos­ta­mies­tį. Per 20 pro­cen­tų mū­sų klien­tų gy­ve­na Plun­gė­je, o dir­ba Klai­pė­do­je.

– Ko­kių nau­din­gų pa­ta­ri­mų tu­ri­te klien­tams, pla­nuo­jan­tiems įsi­gy­ti ar jau įsi­gi­ju­siems ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to?

– Pa­grin­di­nis pa­ta­ri­mas – sau­go­ti ir kaup­ti vi­sus su tu­ri­mu tur­tu su­si­ju­sius do­ku­men­tus. Jei sta­to­te na­mą, tai rin­kit vi­sus če­kius, są­skai­tas ir ser­ti­fi­ka­tus, įro­dan­čius šil­ti­ni­mo ar ki­tų sta­ty­bi­nių me­džia­gų, plas­ti­ko lan­gų ko­ky­bę.
Ben­dra­tur­čiams – ne­įsi­leis­ti į di­de­lius bar­nius. Jei jau ap­si­žo­džia­vo­te dėl tur­to, tai ieš­ko­ki­te tar­pi­nin­kų, ku­rie pa­dė­tų su­si­tar­ti, nes įsi­ba­rus bū­na la­bai sun­ku su­si­tai­ky­ti, o mums – su­tai­ky­ti.
Kai ar­ti­miau­si gi­mi­nės ima da­ly­tis pa­li­ki­mą, kai „pa­kvim­pa“ pi­ni­gais, daž­nai po­kal­bis tarp pa­čių ar­ti­miau­sių gi­mi­nių bai­gia­si bar­niu, po ku­rio se­ka ap­kal­bos ir kerš­ta­vi­mas, skun­dai. Rei­kia su­vok­ti, kad už vi­sus ne­ge­rus dar­be­lius pa­tiems teks su­si­mo­kė­ti vie­no­kia ar ki­to­kia for­ma. To­dėl žmo­nėms lin­ki­me iš­lik­ti ra­miems, ge­ra­no­riš­kiems ir su­pra­tin­giems.

– Ačiū už pokalbį.

„Plungės žinios“