Verbų rišimas kartu su tautodailininke Zofija Laurinėniene
Kalendorinė žiema baigėsi, nors dar už lango sniegas. Saulutė vis aukščiau kyla, diena sparčiai ilgėja, o belaukiant gražiausių pavasario švenčių – Verbų sekmadienio ir šv. Velykų, suskubome daryti verbas. Vaikai ir jų tėveliai, pedagogai kovo 10 d. Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklos „Lakštingalėlių” grupėje organizavo edukacinį užsiėmimą „Verbų rišimas“, kurio metu, visi vieningai ir lyg susitarę norėjome išmokti rišti verbas ir susipažinti su verbų rišimo tradicijomis. Sulaukėme ir kviesto svečio. Nešina žolynais, pačios rištomis verbomis atvyko Ignalinoje gyvenanti tautodailininkė, menininkė, aktyvi mugių dalyvė, gražaus verbų rišimo amato puoselėtoja Zofija Laurinėnienė.
Vos tik moteris susidėliojo dailiai išdžiovintus žolynus ir pasiruošė darbui, tuoj visi puolė ją kalbinti, apžiūrinėti verbas bei uostyti, grožėtis, čiupinėti augalus.
Ignalinietė pripažino, jog kiekvienais metais ji suriša daugiau nei 200 verbų (surišdavo ir žymiai daugiau), ir tai ne darbas, o pomėgis ir turiningas laisvalaikis: „juk reikia tik noro ir tinkamai išdžiovintų žolynų“. Didžiąją laiko dalį užima ne verbų gamyba, o pasirengimas jai. Tam verbų meistrė ruošiasi visus metus: renka ir augina žolynus, juos riša į šluoteles ir džiovina, dažo, rūšiuoja, derina vieną prie kito. Iš anksto pasiruošia ir kotelių. Tautodailininkė subtiliai pristatė ir savo verbas. Pastebėjome, jog nepaprasto grožio kompozicijas, ji kuria iš savo mėgstamų žolynų. Rugiai, smilgų ir viksvų viršūnėlės, vaistiniai augalai: kraujažolės, jonažolės, spalvingos darželio ir pievų gėlės: sausučiai, šlamučiai, linai puikuojasi verbose. Parodė ir unikalių darbų knygą, kurioje puikuojasi ne tik verbos, mezginiai, bet ir meno kūrinėliai iš smulkių žolynų.
Ponia Zofija, lyg patyrusi mokytoja, didžiausią dėmesį skyrė praktiniams darbams. Ji išdalijo žolynus, reikiamas priemones ir ragino kurti ir rišti visiems kartu. Norinčių tikrai netrūko. Visi lyg bitės pasinėrėme į darbus. Vaikai tuoj puolė derinti, rūšiuoti pagal spalvas, dydžius, kvapą, o tėvai, pasitelkę savo vaizduotę, kūrybinius įgūdžius kūrė savitus derinius ir originalias verbas.
Visi susirinkusieji gavo ne tik vertingą praktinę pamoką (iš kokių augalų rišti verbas, kaip suderinti žolynus, nuo ko pradėti ir kaip užbaigti), bet išmoko pagrindinių verbų rišimo būdų ir patys pabandė susirišti ir ne vieną verbą. Galiu drąsiai teigti: „tai buvo malonus užsiėmimas man ir mano dukrai, kuris džiugino ir širdį, ir sielą“.
Nuoširdžiai dėkojame kantriai ir išradingai tautodailininkei Zofijai Laurinėnienei, kuri ne tik saugo ir tęsia tradicijas, bet ir tobulina rišimo technikas, kuria naujas verbų formas.