Įstatymas sužlugdys mažuosius pieno ūkius
Siekiai įstatymu nustatyti minimalią pieno supirkimo kainą ne padės mažiesiems pieno ūkiams, o priešingai – juos sužlugdys.
Ketvirtadienį Seimas Darbo partijos iniciatyva skubos tvarka priėmė Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma nustatyti minimalią pieno supirkimo kainą.
Pasiūlyta iki 2017 m. sausio 1 d. įpareigoti perdirbėjus pieno gamintojams mokėtų ne mažiau kaip 16,5 cento už kilogramą bazinių rodiklių pieno. Tarpininkai mokėtų ne mažiau kaip 13 centų.
Už įstatymo nevykdymą perdirbėjams siūloma nustatyti baudas: už pirmą nusižengimą skirti 1 proc., už antrą – 2 proc. dydžio baudą nuo metinės apyvartos.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas suabejojo, ar pateiktasis projektas atitinka Konstitucijos saugomas laisvos rinkos, asmenų lygiateisiškumo, europietiškojo solidarumo vertybes. Bet Seimo dauguma atmetė šias abejones.
Maži ūkiai – iki 20 karvių – Lietuvoje sudaro 95 proc. visų ūkių. Jie pateikia tik 30 proc. viso superkamo pieno.
Likęs pienas superkamas iš stambių pieno ūkių, kurių tėra 5 proc. Šių ūkių įstatymas niekaip nepaveiktų, nes jie ir taip gauna europinio lygio kainą – vidutiniškai 20,8 centų už kilogramą bazinių rodiklių pieno.
Lietuva gyvena laisvoje europinėje rinkoje, todėl niekas neuždraus kokybiškos pieno žaliavos už konkurencingą kainą atsivežti iš Latvijos, Estijos ar Lenkijos.
Iš šių šalių jau dabar kasmet importuojama 300-400 tūkst. tonų žaliavinio pieno už maždaug 100 mln. eurų.
Įsigaliojus įstatymui, mažiesiems Lietuvos pieno ūkiams mokama kaina taptų visiškai nekonkurencinga. Pamirštama, kad prie bazinės pieno supirkimo kainos prisideda pieno surinkimo kaštai, kurie siekia 5,5 cento už kilogramą.
Todėl akivaizdu, kad sutartys su mažaisiais pieno ūkiais Lietuvoje bus nutrauktos, o žaliavinio pieno importas padvigubės. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis Lietuvos smulkiesiems pieno ūkiams ir valstybės biudžetui.
Priimtas įstatymas akivaizdžiai liudija ilgalaikės strategijos pieno sektoriuje stoką.
O trumpuoju periodu valstybė privalo skubiai priimti sprendimus dėl tiesioginės paramos žemdirbiams, kurių padėtis, ypač smulkiųjų, iš tiesų yra sudėtinga. Likimo valiai žemdirbių palikti negalima, nes be jų neišsivers ir perdirbimo pramonė.
