Mane visi mylėjo ir aš visus mylėjau…
Šimtas nugyventų metų. Ar tai daug? Prieš keletą metų viena šimtametė mane nustebino labai originaliu savo amžiaus apibūdinimu. „Jei skaičiuoju, kad aš pragyvenau du kartus po penkiasdešimt, tai atrodo visai nedaug. O jei pagalvoju, kad nugyvenau tik dešimt dešimtmečių, tai norisi gyventi dar ilgai ilgai…“
Praėjusį penktadienį, balandžio 8 dieną, šimto metų sukakties jubiliejų šventė Svėdasų seniūnijos Butėnų kaimo gyventoja Bronė Valuntienė. Jos pagerbti ir pasveikinti atvyko rajono meras Kęstutis Tubis, Svėdasų seniūnas Valentinas Neniškis, Butėnų kaimo bendruomenės atstovai, kaimynai ir keletas artimųjų, nes „tikrasis balius“, pasak jubiliatės, vyks šeštadienį, kuomet susirinks visa gausi giminė. Garbaus amžiaus senolė, pamačiusi tiek daug svečių, tik skėstelėjo rankomis ir vis kartojo, kad labai džiaugiasi, jog pas ją atvyko tiek daug gražių žmonių. Apdovanota spalvingų gėlių puokštėmis, dovanomis, perrišta tautine juosta, jubiliatė su dukra Aldona pakvietė svečius prie stalo, kur ir užsimezgė atviresnis pokalbis. Atsisėdusi šalia mero, senolė Bronė noriai atsakinėjo į klausimus, o jei ką ir buvo primiršusi, jai talkino dukra.
Mero paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą, puikios atminties ir gero regėjimo senolė sklandžiai porino: „ Užauginau dvi dukras – Aldutę ir Eugeniją. Turiu penkis anūkus ir dešimt proanūkių. Esu Butėnų kaimo marti, o gimiau Sliepiškio kaime, mokyklą du ar tris metus lankiau Visėtiškėse“.
Paklausta, kur susipažino su vyru ir kiek pasogos tėvai davė, smagiai nusijuokusi Bronė pasakojo toliau: „Taigi Svėdasų miestelyje per vakarėlį susipažinau. Aš iš Sliepiškio, jis iš Butėnų – ir susidraugavom abudu. Apsivedėm 1938 metais liepos mėnesį, man buvo 22 metai, vyras buvo aštuoneriais metais vyresnis. Taip ir atvažiavau po vestuvių į Butėnus pas vyrą, kur ir gyvenu iki šiol, jau 78 metus ten pat. Pasagos kažką davė, jau gerai nepamenu. Davė karvę ir kažkiek pinigų. Jauna labai graži buvau, vyras Jonas būt paėmęs ir be jokios pasogos. Tėvai mano buvo smulkūs ūkininkai, šeimoje mūsų buvo trys vaikai. Gyvenau labai gerai, vyras manęs neskriaudė, mylėjo. Ir žmonės visi geri buvo, ir kolūkio pirmininkas, ir melžėjos visos, ir kaimynai. Mane visi mylėjo ir aš visu mylėjau. Aš kolūkyje melžėja gal 30 metų dirbau, rankomis 15 karvių melžiau. Vėliau mano vietoje dukra Aldutė dirbti pradėjo, tai karves jau jinai aparatais melžė, ne taip sunku buvo. Tiesa, apie 1946 metus vyrą buvo kalėjiman paėmę, išvežė į Rokiškį. Aš jo ten lankyti važiuodavau. Nelabai ilgai kalėjime laikė. Tik pamenu, kai grįžo, tai iš karto pirtį kūrenome, nes visas utelėmis buvo aptekęs. Kai vyrą išvežė, tuo kartu klojimą mūsų su visu šienu sudegino. Ačiū Budrių kaimo kaimynams ir mano gimtojo kaimo žmonėms, kurie sušelpė ir šieno žiemai atvežė. Jonas kolūkyje brigadoje dirbo, vėliau jį brigadininku paskyrė“.
Šiek tiek pailsėjusi Bronė pasakojo toliau: „ Mes su vyru knygas mėgome skaityti, o Jonas dar ir šachmatais su kaimynu mėgo žaisti. Aš tai vakarais megzdavau, dar iki praėjusios žiemos mezgiau. Biteles laikėme, man spiečius yra tekę gaudyti. Gražų gyvenimą abu nugyvenome. Mirė 82 metų sulaukęs. Mano giminėje visi ilgaamžiai. Mama mirė 95 sulaukus, o tėtė, man atrodo, kad jau per šimtą buvo perkopęs“.
Mero paklausta, kokį maistą mėgsta močiutė, ši atsakė, kad anksčiau valgė viską, dabar daugiau „iš pieniško“ valganti. Šiaip sakė, skanaus naminio maisto jokio „nebrokijanti“.
Besiskirstant svečiams ir jubiliatei linkint ilgų gyvenimo metų, senolė pratarė, kad dar ne vakaras, kad ji ilgai dar ruošiasi gyvent, nes dukra gerai prižiūrinti ir ją lepinanti…
Po tokių šiltų susitikimų nevalingai kyla mintys: „Kaip dažnai trūksta mums tų garbių žmonių optimizmo, gyvenimo džiaugsmo, meilės ir pagarbos mus supantiems. Kaip mes nebemokame džiaugtis, kaip nebepastebime mielų dalykų, kaip atpratome juoktis iš mažų smulkmenų. Tapome surambėję, susirūpinę, pikti, pavydūs, susireikšminę…“
