Būsima šokio mokytoja Eglė Rutaitė: „Sakiau, kad niekada nebūsiu pedagogė“
Neretai pasitaiko, kad vaikai nesąmoningai pasirenka tėvų profesiją. Žinome ne vieną medikų, teisininkų dinastiją, nemaža ir pedagogų šeimų. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) šokio pedagogikos studentė Eglė Rutaitė vaikystėje norėjo būti policininkė, kirpėja, nuo pat mažumės teigė, kad niekada nebus mokytoja kaip jos mama. „Na, o dabar pažiūrėkite – esu būsima šokio mokytoja“, – šypsosi mergina. Tarp E. Rutaitės šeimos narių be mamos yra ir daugiau pedagogų – tai jos močiutė, teta, mamos pusseserė.
Rimtai šokti E. Rutaitė pradėjo 5-oje klasėje, nors į šokių pamokas mama dukrą vedė nuo šešerių metų. Mergaitė vis verkė, nenorėjo ir įtikinėjo, kad nori lankyti muzikos mokyklą. Taip prasidėjo merginos draugystė su menais. E. Rutaitė netrukus suprato, kad muzikos nebeužtenka, ir panoro šokti! „Kaip tik tuo metu mano buvusi šokių vadovė ieškojo naujų kolektyvo narių ir pasiūlė man prisijungti“, – prisimena E. Rutaitė akimirką, nuo kurios šokis tapo jos gyvenimu.
„Kokias studijas norėčiau rinktis po mokyklos, apsispręsti sunku nebuvo. Nusprendžiau, kad ką esu pradėjusi veikti, tuo noriu užsiimti ir baigusi mokyklą. Kai į LEU įstojo mano pažįstama iš gimtojo miesto, pasikonsultavau apie studijas su ja“, – prisimena E. Rutaitė. – Šį universitetą pasirinkau, nes prieš daugelį metų jį baigė, jame kvalifikaciją kėlėsi mama, studijavo kiti pažįstami žmonės. Taip pat dėl to, nes čia baigus studijas galima gauti net dvi specialybes – mokytojo ir šokėjo.“
Ateityje LEU studentė svajoja savo gimtajame mieste – Pasvalyje – įsteigti šokio studiją ar meno mokyklą, kurioje būtų galima mokytis įvairiausių šokio žanrų, su mokiniais organizuoti išvykas, dalyvauti konkursuose, festivaliuose ir čempionatuose. „Po studijų planuoju išvykti į užsienį studijuoti panašią specialybę. Kadangi daug lietuvių yra emigravusių į kitas užsienio šalis, galbūt norėčiau įsteigti šokio studiją svetur, suburti Lietuvos išeiviją ir dalyvauti dainų šventėse, keliauti po pasaulį ir pristatyti lietuvių liaudies tradicijas, papročius ir charakterį, parodyti pasauliui, koks šis kraštas unikalus ir savitas. Juk dauguma žmonių iš kitų pasaulio šalių net nežino, kas yra Lietuva, kokias tradicijas puoselėja ir kaip ji atrodo“, – šypsosi studentė.
Nors E. Rutaitė sako mokykloje nebuvusi tikra moksliukė, šiandien jos vidurkis – 9,73. Paprašyta išduoti tokių gerų pasiekimų paslaptį, mergina tik šypsosi – jokios paslapties nėra. „Manau, dauguma sutiks, kad jei mokaisi tai, kas tau patinka, mokymasis niekada nebus neįdomus, kančią keliantis procesas. Suprantama, kad po vasaros, rudenį, ar pavasarį, orams gražėjant, sunku mokytis. Reikia nusiteikimo, juk mokaisi ne dėl kitų, o dėl savęs. Dirbant pedagoginį darbą svarbu išmanyti savo dalyką. Jei nieko nemokėsi, tai kaip visa tai perteiksi kitiems?“ – retoriškai klausia būsima šokio mokytoja.
E. Rutaitė sako, kad šios studijos ypatingos tuo, jog mokydamasi gali dar geriau susipažinti su šokiu. „Pati esu show dance atstovė. Per keturis metus turėjau galimybę susipažinti su ne vienu šokio žanru: klasikiniu, moderniu, lietuvių liaudies, pramoginiu, istoriniu, pasaulio tautų, hiphopo, džiazo šokiais. Studijuodama LEU išmokau daug naudingų dalykų, susijusių su asmenybės raida, ir supratau, koks iš tiesų yra svarbus mokytojo darbas, kurio šiandien visuomenė nevertina. Tik mokydamasi šios specialybės supranti, kokie veiksmai yra netinkami, kaip tai žeidžia mokytoją ir nuvertina jo darbą“, – pasakoja būsima mokytoja.
Studentė atkreipia dėmesį, kad šiandien, keičiantis ne tik visuomenei, bet ir mokymo įstaigoms, atsiranda skirtingų požiūrių į mokytojus. „Pedagogui pradedami kelti vis nauji ir didesni reikalavimai. Mokytojo darbas visuomenėje yra vienas iš svarbiausių. Pedagogas – ugdytojas, kuris kuria žmogų kaip didžiausią vertybę, moko būti žmogumi. Mokytojo darbas prasmingas, nes padeda žmonėms atsiskleisti, pažinti save, savo laiką, aplink esantį pasaulį, bendrauti, bendradarbiauti, tapti kūrybiškiems, kritiškai mąstantiems“, – pasakoja E. Rutaitė.
Geras mokytojas, jos nuomone, yra tas, kuris gali užmegzti su mokiniais ryšį, sukurti ugdančią, asmens tobulėjimui palankią aplinką, geba atskleisti iš prigimties žmoguje glūdintį kūrybiškumą, puikiai išmano savo mokomąjį dalyką, siekia, kad mokiniai mokytųsi diskutuoti, kritiškai mąstytų.
„Svarbiausia gero pedagogo savybė – mokėjimas bendrauti su mokiniais. Geras pedagogas turėtų būti savitas, organizuotas, mokantis suprasti, ištiesti pagalbos ranką, būti atrama. Geras mokytojas – mylintis savo darbą, visada nuoširdus, rūpestingas, teisingas, pareigingas, gerbiantis mokinius, pasirengęs išklausyti ir pasikalbėti, turintis humoro jausmą. Pedagogas visą gyvenimą ir pats turi būti mokinys, domėtis savo dalyku“, – pokalbį baigia būsima šokio mokytoja E. Rutaitė.
