Apie lietuvių kalbą artėjant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai
Amžini stereotipai: kalbininkai − kaip senmergės vaidilutės, pavydžiai it šventą liepsną saugančios lietuvių kalbos skaistybę, lietuvių kalba − senovinė, sustabarėjusi, trūksta žodžių naujiems reiškiniams, naujoms technologijoms pavadinti, nėra kūrybinės potencijos naujiems žodžiams ir terminams kurti, daug patogiau ir lengviau vartoti anglų kalbą, kuri yra daug geresnė, modernesnė. Lietuvių kalbą esą naikina internetas, išmaniosios technologijos. Ar tikrai?
Dažnai keliamas vis tas pats klausimas: yra grėsmė išnykti mūsų kalbai ar nėra? Pagrindinis atsakymas į šį klausimą būtų toks: lietuvių kalba per įvairias okupacijas įvairiais laikmečiais patyrė daug įtakų, bet išliko, nes mes to patys siekėme…
Kas žino, kuri kalba bus svarbi po 50 metų?
Manau, pirmiausia, lietuvių kalbos nereikia priešinti su kokia kita užsienio kalba. Visos kalbos yra vertingos jas mokantiems ir jomis kalbantiems – mums svarbu žinoti, kad lietuvių kalba yra mūsų valstybės kalba, pilietiškumo ir tapatybės dalis. Tada nereikės ieškoti ar įžvelgti vienos ar kitos kalbos plėtros pavojų. Dabar anglų kalba yra pasaulyje vyraujanti tarptautinio bendravimo kalba, bet nežinia, kuri kalba bus svarbiausia, tarkim, po 50 metų. Juk skirtingais istorijos tarpsniais vyraujančios mokslo ir visuomenės elito kalbos keitėsi, kadaise tokios buvo lotynų, prancūzų ar vokiečių kalbos.
Turbūt žinote, kad mūsų kraštiečio Mikalojaus Daukšos „Postilės“ pratarmė, kurioje kreipiamasi į Lietuvos visuomenę, skatinama kurti raštiją lietuvių kalba, reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei, buvo parašyta lenkų kalba.
Jei tik patys nekursim pavojaus nieko neveikdami
Šiandien mums, ko gero, svarbiausia yra rasti nacionalinės kalbos santykį su pasaulyje paplitusia tarptautinio bendravimo kalba, svarbu, kad lietuvių kalba turėtų savo erdvę. Globalizacijos nevadinčiau kokiu pavojingu iššūkiu, jei mes patys to pavojaus nekursime tiesiog nieko neveikdami. Anglų kalba dabar atėjo ne kaip prievartinė, o kaip patrauklios populiariosios kultūros, mokslo ir technologijų kalba. Ji labiausiai plinta per virtualią, skaitmeninę erdvę, taigi čia reikia ir kurti šiuolaikinę lietuvių kalbą. Tą daro dauguma Europos valstybių, remdamos kalbos technologijas, kaupdamos ir skaitmenindamos kalbos išteklius, jungdamosi į tarptautinius daugiakalbius tinklus. Tai darome ir mes. Prieš 10 metų lietuviškai „kalbantis“ kompiuteris buvo retenybė, dabar lietuviška operacinė sistema jau įprastas dalykas. Pagaliau kompiuteris jau beveik praeitis, dabartis priklauso išmaniesiems įrenginiams. Iššūkis yra prakalbinti tuos įrenginius lietuviškai, įdiegti lietuviškas balso komandas, automatinio vertimo funkcijas. Telekomunikacijų salone, užklausus, ar daugėja ieškančių išmaniųjų telefonų su lietuviškomis programomis, patvirtino, kad taip. Taigi internetas, išmaniosios technologijos tikrai nėra lietuvių kalbą naikinantis veiksnys. Yra nemažai kalbininkų, lietuvių kalbos specialistų, kurie domisi išmaniosiomis technologijomis. Taigi viskas priklauso nuo mūsų pačių – jeigu mums to reikia, visos technologijos gali ir turi būti pritaikomos Lietuvos rinkai.
Visi esam šiuolaikinės kalbos kūrėjai
Lietuvių kalba yra normali, šiuolaikiška kalba, kuria galima pasakyti viską, ką nori. Lietuvių kalbos tariamu „kaimietiškumu“, sustabarėjimu dangstomas neišmanymas, išsilavinimo, žinių stoka, o svarbiausia nenoras patiems kurti kalbą ir būti už ją atsakingiems. Dėl naujų žodžių galiu pasakyti štai ką: taip, ne visi kalbininkų, visuomenės siūlomi žodžiai prigyja, kartais gal ir dėl neįprastų asociacijų (beje, dažnai pajuokiamo monitoriaus lietuviško pavadinimo vaizduoklis kalbininkai nėra siūlę, tai specialistų sugalvotas žodis). Nors, pavyzdžiui, prieš daugiau kaip 20 metų pasiūlytos sauskelnės vietoj „pampersų“ irgi sulaukė pašaipų, o dabar skamba natūraliai.Labai greitai prigijo žiniasklaidos pasiūlytos pasilinksminimų vakarėlius reiškiančios dūzgės. Šmaikštus žodis, atitinkantis lietuvių kalbos darybos taisykles. Ir tokių žodžių sukuriama kasdien!
Klaidinga manyti, kad šiuolaikišką kalbą kuria būtent kalbininkai. Ją kuria ir inžinieriai, mokslininkai, literatai ir ypač žiniasklaida. Tiesą pasakius, aš tikrai nematau nieko blogo, kad dažnai mes ne kuriame naujus žodžius, o priimame svetimus, tik juos sulietuviname: rašome pagal tarimą, pridedame galūnes, pvz., feisbukas, mocarela, kanelė, tiramisas ir pan.
Gerai mokėti norminę lietuvių kalbą − prestižo dalykas
Lietuvių kalba neišnyks tol, kol jos reikės patiems lietuviams. Lietuvių kalbai nėra grėsmė tai, kad priimame kitų kalbų žodžius, kad vis daugiau žmonių moka po kelias kalbas ir jas dažnai vartoja. Galima mokėti daug kalbų, tik svarbu, kad gimtoji kalba būtų kalbančiajam išskirtinė kitų jo vartojamų kalbų atžvilgiu. Gerai mokėti norminę lietuvių kalbą yra prestižo dalykas, įvaizdžio dalis, kaip, tarkime, apranga. Ir jeigu švariai lietuviškai kalbantis lietuvis jausis madingai apsirengusiu europiečiu, tikros ir tariamos grėsmės mūsų kalbai nebaisios.