Utenos geležinkelio stoties oficialaus atidarymo 115 metinės
Utenos Laisvės kovų muziejuje vyko šventė, jungianti kelias progas. Utenos kraštotyros muziejaus darbuotoja Regina Zapolskienė pakvietė uteniškius į Utenos geležinkelio stoties oficialaus atidarymo 115 – tąsias metines ir kuktiškėno Algirdo Trinkūno knygos „Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai“ pristatymą. Muziejuje skambėjo eilės, muzika, buvo rodomas filmas apie geležinkelį. A.Trinkūnas pasakodamas apie geležinkelio tiesimą pademonstravo įspūdingą fotografinės medžiagos archyvą, pasidalino prisiminimais o muziejaus vyr. fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė pademonstravo geležinkeliečių padovanotus senuosius šviestuvus, įrankius ir tvarkaraščius. Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino padėką knygos autoriui A.Trinkūnui už istorinės atminties saugojimą įteikė mero patarėjas Gintautas Petravičius. Paroda, skirta Utenos geležinkelio stoties oficialaus atidarymo 115 metinėms laukia lankytojų, kviečiame apsilankyti.
Kapitonas emeritas Valdas Mintaučkis pasidalino savo įspūdžiais po renginio: „…muziejuje susirinkę žingeidūs uteniškiai A.Trinkūno dėka porai valandų persikėlė į laikus, kai gana primityviomis priemonėmis 1916 m. buvo tiesiamos 60 cm pločio vėžės geležinkelio linijos tam kad vokiečiai galėtų privežti turtą iki plačiųjų geležinkelio magistralių, knygos autorius pasakojo apie tokį tikslų traukinių judėjimo grafiką, kad aplinkinių kaimų gyventojai pagal tai nustatydavo laikrodžius. Gausus fotografinės medžiagos archyvas nukėlė į tuos laikus, kai atskiri geležinkelio ruožai, posūkiai vadinosi čia dirbusių geležinkeliečių vardais bei į iki šių dienų neišlikusias geležinkelio stoteles. Iš tolimos praeities rūkų išniro primiršti ir pasikeitę kraštovaizdžiai, senai Anapilin išėjusių geležinkeliečių veidai. Anglimi kūrenamų garvežių nuotraukos atgaivino laikus, kai kaimo vaikai bėgdavo ant artimiausio kalniuko pasitikti ar palydėti išdidžiai pralekiančių žaliai dažytų keleivinio traukinio vagonų, kai kaimo išdykėliai pasislėpdavo po ažūrine Andreikėnų tilto, kertančio Talės upę, konstrukcija. Virš galvų dundantis ir ne vieną dešimtų vagonų traukiantis garvežys trumpam paslėpdavo baltų garų debesyje, kartais paberdavo kibirkščių lietų. Virš galvos dundėdavo, atrodo, nesibaigianti vagonų virtinė, alsuodama karšta geležimi ir tolumų nerimu. Ne vieną vaikystės draugą tas nerimo ilgesys išvežė ten, kažkur tolyn, į tolumas ….Tarpai tarp išvažiavimų ir sugrįžimų vis ilgėdavo, kol likdavo tik kraujažolėmis užaugusių takų šešėliai. Kaip neprisiminti tų žaliai dažytų keleivinio traukinio vagonų, iš kurių, traukiniui kylant į Rubikių įkalnę, buvo galima išlipti ir nusiskinti žydinčios ievos šakelę. O kad nereikėtų iš Degulių stotelės dar gerus 3 kilometrus kulniuoti namo, pačioje Smėlių miškelio pradžioje, Malūno įkalnėje stryktelėdavome laukan ir po kelių minučių praverdavome gryčios duris….Į tokią svaigią kelionę laiku žaliai dažyto siauruko vagone susiruošiau visai netikėtai, tik A. Trinkūno knygos „Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai“ dėka.“
