A. Snarskienė: mobiliosios ambulatorijos yra, galėtų rastis ir mobiliųjų veterinarijų
Jai gyvenime netrūko sunkumų, ir viską reikėjo pasiekti savo jėgomis, o jautri, švelni siela slėpėsi po griežta išvaizda. Reiklumas sau ir kitiems padėjo įveikti iššūkius, į priekį vedė vidinis poreikis gelbėti, užtarti skriaudžiamus, patiriančius neteisybę. Toks tikslas atvedė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narę Antaniną SNARSKIENĘ ir į politiką bei į Alytaus rajono savivaldybės tarybą.
– Papasakokite apie save, savo darbinę patirtį.
– Nebijau iššūkių. Galiu tyliai dirbti nematomus, bet svarbius darbus. Esu žemaitė, kilusi iš Kelmės rajono Kražių miestelio. Mane augino seneliai. Močiutė buvo itin šviesus žmogus, labai religinga. Ji mane mokė būti geru žmogumi, kad su kitais nesielgčiau taip, kaip nenorėčiau, kad kiti su elgtųsi su manimi. Vaikystė nebuvo lengva. Viską, ką turiu, pasiekiau pati. Gyvenimas ne itin glostė ir suaugusią, tačiau dabar save palepinu, džiaugiuosi Vilniuje gyvenančiu sūnumi, artimu ryšiu su 16-mečiu anūku. Aš myliu žmones, gyvūnus, gamtą. Gal ne visada moku tai parodyti. O išorė ne visada parodo švelnų, jautrų vidų, nes užtektinai manyje yra ir griežtumo.
Darbo patirtis – įdomi ir įvairi, bet visuose etapuose buvo tas pats tikslas – padėti žmogui. Į Alytų atvedė paskyrimas dirbti, baigus Šiaulių medicinos mokyklą. Visada galvojau, kad grįšiu į savo kraštą, tačiau likau Alytuje ligi šiol. Medicinos sesele, dabar vadinama slaugytoja, dirbau nemažai metų Alytaus apskrities ligoninėje, vėliau poliklinikoje. Pacientai mane mylėjo. Jeigu būčiau turėjusi galimybių, galbūt būčiau bandžiusi tapti gydytoja, tačiau gyvenimas nuvedė kita kryptimi.
Dirbdama medicinos sesute, buvau ir teismo tarėja – visuomenės atstovė. Teisininkai pastebėjo mano įžvalgumą, gilinimąsi į nagrinėjamą bylą, pateikiamus reikiamus klausimus, todėl paskatino studijuoti teisę. Buvau jau daugiau kaip 30-ties, tačiau pasiryžau stoti į Vilniaus universitetą, kurį sėkmingai ir baigiau. Turėdama teisininkės diplomą, tarnavau Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP). Karinio rengimo papildomus kursus teko lankyti Karo akademijoje, po jų man buvo suteiktas kapitono laipsnis. Krašto apsaugos sistemoje dirbau Alytuje, Marijampolėje, Vilniuje. 49-erių teko išeiti į atsargą.
Baigusi tarnybą išvykau į Vilnių, tapau Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos patarėja, čia dirbau 15 metų – nagrinėjau žmonių skundus dėl valstybinių institucijų, pareigūnų veiksmų. Neretai tekdavo pripažinti biurokratizmo atvejus. Esu griežtoko charakterio, mėgdavau išsiaiškinti tiesą, ypač piktino tai, kad paprastas žmogus negali patekti pas kurios nors savivaldybės merą, administracijos direktorių ar kitą valstybės tarnautoją. Noriu pastebėti, kad į mano rankas nepateko nė vienas skundas iš Alytaus miesto ar rajono, todėl sakydavau, jog Alytus dirba gerai.
Šioje įstaigoje buvo aukšti reikalavimai, darbas sunkus, dirbdavau po 12 ir daugiau valandų, savaitgaliais važinėjau į Alytų. Dėl sušlubavusios sveikatos palikau Seimo kontrolierių įstaigą ir grįžau į Alytų. Tuo metu dabar jau buvęs Seimo narys Petras Valiūnas ieškojo padėjėjo, tad po pokalbio su juo pradėjau dirbti Seimo nario padėjėja. Nemėgstu būti pirmose eilėse ir labai matoma, tad nebuvau padėjėja, kuri vaikščiojo į renginius ar kitas viešas vietas. Man geriau padėti žmonėms tyliai, be pompastikos.
Pradėjusi dirbti Seimo nario padėjėja, įstojau į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, gavau pasiūlymą dalyvauti savivaldos rinkimuose ir buvau išrinkta į Alytaus rajono savivaldybės tarybą. Prieš tai nesu buvusi jokios kitos partijos narė.
– Į Alytaus rajono savivaldybės tarybą buvote išrinkta 2019 m. kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė. Esate Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto narė. Koks, Jūsų nuomone, šios srities įvykis ar paslauga padarė didelį pokytį rajono gyventojams?
– Pirmą vietą skirčiau mobiliosioms ambulatorijoms. Tokios yra vienintelėje Alytaus rajono savivaldybėje. Sprendimas teikti sveikatos priežiūros paslaugas tokiu būdu, kai pas gyventojus atvažiuoja šeimos gydytojas ar odontologas, yra didelė pagalba kaimo žmonėms, ypač vyresnio amžiaus. O ir jauniems, šeimoms su vaikais, manau, tai patogu.
Negirdėjau nusiskundimų ir dėl socialinio būsto, pašalpų skyrimo. Esu Savivaldybės tarybos antikorupcinės komisijos pirmininkė, tad žmonės galėtų pasiskųsti, bet nesiskundžia. Beje, kalbant apie socialinį būstą, noriu pasidžiaugti šeimoms suteikiamu gyvenamuoju namu kartu su žemės sklypu. Savivaldybė padeda dvigubai – ne tik pagerina gyvenimo sąlygas, bet ir duoda žemės, galimybę ją dirbti, užsiauginti daržovių maistui.
Taip pat man jautrus vaikų globos klausimas, todėl labai džiaugiuosi, kad rajone yra net 59 globėjai, viena šeimyna, o už vaikų, likusių be tėvų, globą jiems skiriama ne tik valstybės, bet ir papildomai savivaldybės parama – nuo 300 iki 500 eurų.
– Kokiais principais vadovaujatės, dirbdama savivaldybės taryboje ir priimdama sprendimus?
– Niekada neinu į posėdžius, neįsigilinusi į sprendimų projektus. Visada balsuoju taip, kaip man atrodo, nesivadovauju partiškumu. Nebalsuoti todėl, kad aš esu opozicijoje, – tokio nusistatymo neturiu.
Tikslas būnant savivaldybės taryboje – padėti žmonėms. Lengviau būna, kai piliečiai patys kreipiasi pagalbos, nes, žinodama problemą, galiu padėti ją išspręsti. Kelis prašymus tikrai išsprendėme. O viena dažniausių problemų ir prašymų – keliai, jų asfaltavimas, remontas.
– Šioje kadencijoje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų sumažėjo. Kuo tai paaiškintumėte? Kodėl Jūs nepasitraukėte į opoziciją kartu su kitais kolegomis?
– Alytaus rajono savivaldybės taryboje Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai likome tik dviese su Algiu Žėku. Reikia priminti, kad pasitraukusieji iš mūsų frakcijos buvo išrinkti pagal Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašą, bet jie nebuvo mūsų partijos nariai. Aš tikiu, kad sąjungos siekiai gražūs. Mes skyriuje dirbame darniai, turime apie 30 žmonių. LVŽS Alytaus rajono skyrius jaunėja. Gal jaunimas bus aktyvesnis?
– Jums svarbi ir gyvūnų gerovė? Ką galėtumėte pasakyti apie gyvūnų gerovės situaciją rajone?
– Negaliu praeiti ne tik pro išmaldos prašantį žmogų, bet ir pro skriaudžiamą gyvūną. Gyvūnai mane supa nuo pat vaikystės. Dirbdama Vilniuje, padėdavau VšĮ „SOS gyvūnai“. Dabar namuose taip pat turiu tris katinus, seną Anapilin iškeliavusios draugės šuniuką, maitinu ir benames kates, paremiu Alytuje esančią gyvūnų globos organizaciją „Keturkojo viltis“. Mano, taip pat savivaldybės tarybos narių Jūratės Overaitytės-Jakubavičienės, Raimundo Markausko iniciatyva buvo organizuota parama šiai organizacijai. Už savivaldybės tarybos, administracijos darbuotojų paaukotas lėšas buvo nupirkta maisto gyvūnams, perduota pinigų jų globėjams. Per palyginti trumpą laiką buvo surinkta daugiau kaip 700 eurų.
Man ne gėda padėti gyvūnams, nors daugelis į tai žiūri skeptiškai. Man atrodo, kad žmogus, kuris neabejingas gyvūnui, neliks abejingas ir kito žmogaus skausmui.
Būtų gražu, jeigu savivaldybės galėtų remti tokias gyvūnų globos organizacijas, kurios ieško gyvūnams šeimininkų, juo gydo, prižiūri, sterilizuoja, o ne tas, kurios tik palaiko gyvūnėlį kelias savaites ir jį užmigdo. Savivaldybės, bendradarbiaudamos su veterinarais, pagal galimybes galbūt galėtų vykdyti gyvūnų sterilizacijos programas, švietėjišką veiklą. Aš pati apmokėjau ne vieno gyvūno sterilizaciją. Ypač aktualu sterilizuoti kates. Todėl sakau: kai jau Alytaus rajone turime mobiliąsias ambulatorijas, kodėl negalėtų rastis ir mobiliųjų veterinarijų?
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Laisvo laiko lyg ir turėtų būti daugiau, bet kai įsisuku į dienos reikalų verpetą, tai pritrūksta ir pačios dienos. Gyvūnų priežiūra užima nemažai laiko. Mėgstu skaityti, patinka vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Turiu sodą. Važiuoju aplankyti savųjų, o mano kraštas nearti. Susitinku su mokyklos draugais. Ruošiuosi savivaldybės tarybos posėdžiams. Labiausiai pailsiu, kai išvykstu iš namų, pakeičiu aplinką, palepinu save sveikatos puoselėjimo procedūromis.
