Ačiū Lietuva, už saugią tėvo dieną Ukrainos vaikams Lietuvos padangėje, nuoširdžiai ištaria aktorius Daniilas Mireškinas
Ukrainos aktorius Daniilas dėkoja Lietuvos gyventojams, kurie padeda Ukrainos vaikams ir jo šaliai. Nėra nieko prasmingesnio šiame gyvenime, kaip tavo vaiko gimimas. Daniilas Mireškinas pasakoja, kad kiek save prisimena, jis visuomet svajojo turėti šeimą, vaikus ir namą. Jam tai buvo taikos, ramybės ir visokeriopos sėkmės įsikūnijimu. Tam jis stengėsi ir palaipsniui link to ėjo. Kai jam žmona pranešė, jog jie turės vaiką, Daniilas iš laimės apsiverkė. Tai, kad gims mažas žmogutis, kuris yra tiesiogiai jo tąsa, Daniilui lygi šiol yra didelis Dievo stebuklas. Nors, laukimo laikotarpiu jie buvo nusprendę dukrelei duoti Kyros vardą, laukdami ją taip ir vadino, tačiau vaikui gimus apsigalvojo. Jo dukrelė, net dvi savaites neturėjo vardo. Abu su žmona intensyviai ieškojo jai tinkamiausio vardo. Galiausiai, jie suprato, kad mergaitei labiausiai tinkamas vardas yra Vasilisa. Daniilas sako, jog pirmuosius mėnesius vaikai, negali sukoncentruoti žvilgsnio, jie tarytum žiūri į niekur. Jis labai aiškiai prisimena tą momentą, kuris įstrigo jam amžiams, kai jo dukrelė Vasilisa pažiūrėjo jam tiesiai į akis ir nusišypsojo. Daniilas tą akimirką apsiverkė, jam tai buvo labai jautrus momentas ir toks ryškus, tarytum tai buvo vakar. Daniilas Mireškinas dalinasi savo patirtimi, jog iš vienos pusės auginti vaiką yra sunku, negali normaliai išsimiegoti, esi įsitempęs ir išsekęs. Dažnai tenka susidurti su atvejais, kuriems tu esi visai nepasiruošęs, kad ir kaip atrodytų tam ruošeisi. Tačiau tuo pačiu vaikas yra labai gilus laimės šaltinis ir didelės energijos šulinys, tai begalinė meilė, kokią Daniilas tik pažino šioje žemėje. Aktoriaus niekas taip neįkvepia, kaip tos mažos rankutės, kurios laiko tave už vieno piršto ir tu suvoki, kad jos nuo tavęs yra pilnai priklausomos.
Iki vasario 24 dienos , Daniilą labiausia liūdindavo tai, jog tekdavo ilgainiui išvažiuoti į gastroles ir filmavimus. Tuo laiku jis nematydavo kaip auga jo dukrelė. Juk kaip auga maži vaikai, viskas keičiasi itin greitai, atrodo, kad vieną dieną ji dar nelaiko stipriai galvos, o kitą dieną žiūrėk ir jau vaikščioti bando. Taip greitai auga, jog vakar dar nemokėjo kalbėti, o šiandien jau taria pirmus savo žodžius. Tarytum vakar ji dar nemokėjo to ištarti, o jau šiandien ištaria žodį „tėte“. Daniilui girdint šį žodį iš dukrytės lūpų, tai pats gražiausias ir skambiausias žodis per jo gyvenimą.
Daniilas Mireškinas yra garsus Ukrainos aktorius, jis vaidino daugiau kaip 70 filmų ir serialų, ir apie 20 spektaklių. Jis 2022-ųjų vasario 24 d. rytą, su savo šeima pabudo nuo bombų sprogimų Kijeve. Ryte pažadinęs savo mažametę dukrelę iš miego su žmona turėjo evakuotis. Patyrusi už 150 metrų nuo savo automobilio bombos sprogimą, šeima prasiveržė į saugesnę vietą. Mažoji Daniilo dukrelė, kaip ir daugelis ukrainiečių vaikų turėjo patirti tokį didelį išgąstį, matyti šį baisų karą ir šalia sprogstančias bombas, žūstančius nekaltus civilius gyventojus. Daniilas Mireškinas saugiai išvežęs savo dukrelę, žmoną ir šunį iš Kijevo į saugesnę vietą Ukrainoje, grįžo atgal į Kijevą dirbti savanoriu. Daniilas padėjo evakuoti žmones iš Kijevo, o grįždamas atgal veždavo humanitarinę pagalbą žmonėms ir kareiviams. Daniilas su Prancūzijos žurnalistais ryžosi pavojingai misijai, kurios tikslas buvo paviešinti pasauliui, kokie siaubingi dalykai vyksta Ukrainos Donecko ir Luhansko srityse šiuo metu. Jų filmuota medžiaga nuolat yra viešinama Prancūzijos televizijos. Taip jis darbavosi su jais tris savaites fronto linijose, pastoviai apšaudomose priešo artilerijos, norėdamas parodyti pasauliui, kaip ten siaubingai gyvena žmonės.
Daniilas šiuo metu jau sugrįžo į Kijevą su savo šeima. Jis labai džiaugiasi, kad jie išgyveno. Deja, kai kuriems jo pažįstamiems išgyventi nepavyko. Jo labai geri draugai nespėjo evakuotis iš Bučos ir ten buvo priversti sėdėti rūsyje su visa savo šeima. Jie privalėjo neišsiduoti, kad to namo rūsyje kažkas yra, nes būtų sušaudyti. Šeima sėdėjo tyliai be elektros, be šildymo, kalbėjo pašnibždomis, kad tik okupantai jų nepastebėtų. Jie nemiegojo ir nuolat jautė stingdančią baimę, kad bus nužudyti šlykščių okupantų, kurie įsiveržė į jų gyvenimą. Ačiū Dievui, po ilgų slėpynių jie liko gyvi. Deja, daugeliui taip nepasisekė. Nužudytą keli šimtai vaikų, o kiek jų dar išprievartauta ir sužeista. Žmonės virš šimto dienų gyvena rūsiuose, be galimybės išeiti, jiems trūksta maisto, vandens, medikamentų ir jie gyvena nuolatiniame sekinančiame strese ir siaubingoje baimėje. Daniilui itin baisu, dėl ukrainiečių vaikų, kuriuos žiaurūs okupantai kankina, jam net stojasi širdis iš sielvarto, pagalvojus, ką reik išgyventi nelaimingiems vaikams. Tokiomis akimirkomis Daniilas, labai stipriai apkabina savo dukrelę Vasilisą.
Jis nori palinkėti visiems tėčiams, kad jie vertintų tą momentą, kad gali apkabinti savo vaiką. Daugelis Ukrainos karių – didvyrių, negali to padaryti, nes šiuo metu gina savo Tėvynę. Daugelis jų jau žuvo, gindami savo Tėvynę. Deja, karas vyksta ir žiaurumai tęsiasi.
Šiuo metu Daniilas Mireškinas kuria dokumentinio kino projektą apie Ukrainos karo vaikus. Jo tikslas – parodyti pasauliui kokį protu nesuvokiamą košmarą tenka išgyventi Ukrainos vaikams, kokiomis sąlygomis jie gyventa. Šie kadrai liks istoriniai ir po šimtų metų. Jo siekis, kad pasaulis visada tai atsimintų ir tai žinotų, koks yra vykdomas genocidas prieš Ukrainos vaikus ir jų šalį.
