Adelės Savickienės menai
Sodybos kieme, vos ne šalia Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus, – tiek meniškai atliktų dalykų, kad imi abejoti: nejaugi jų autorė – smulkaus sudėjimo ir garbaus amžiaus šeimininkė? Tačiau gerokai į 88-uosius „įbridusi“ panevėžietė Adelė SAVICKIENĖ tikisi įgyvendinti dar ne vieną savo kūrybos svajonę.
Būdama 9-erių jau pynė krepšius
A. Savickienės vaikystė ir jaunystė sutapo su karo bei pokario laikais. Jai tebuvo aštuoneri metai, kai mirė tėvelis. Mama liko su šešiais vaikais – dukra ir penkiais sūnumis. Nors pati buvo darbšti, mokėjo verpti, austi, siūti ir kitų amatų, bet vienai auginti tokį būrį vaikų buvo sunkoka. Kartą nuėjusi į už Šuojos upelio stūksantį mišką, Adelė aptiko gausybę grybų. Bet į ką juos sudėti? Grįžusi namo pareiškė mamai, kad nupinsianti krepšį. Mama suabejojo tokia devynmetės galimybe. Bet ši tvirtai laikėsi duoto žodžio. Lyg tyčia rado kažkieno numestą sukiužusį krepšį. Šis tapo pavyzdžiu, nuo ko pynimą pradėti. Griovyje prisipjovė karklo vytelių. Lankelius išlenkė pasiguldžiusi kibirą. Taip gausybę įvairių krepšių pripynė. Nupynė ir didžiulį doklą šienui nešti. „Darbštumą iš mamos perėmiau, bet norėjosi ir pačiai kažką sukurti. Palaidinukę, nors ne kartą ją ardžiau, su adata pasisiuvau, juk siuvimo mašinos neturėjome“, – prisiminė A. Savickienė.
Nelaukė, kad kas atneštų ar paduotų
Mama, išeidama užsidirbti pas ūkininkus, vis primindavo vaikams, kad be leidimo nieko svetimo neimtų. Užtat kaimynai apie Kasperavičiukus nieko blogo negalėjo pasakyti, bet žinojo, kad jie išradingi.
Sugalvojo broliai statytis kalvę, bet iš ko, nežinojo. Turėjo gerą kaimyną, kuris, važiuodamas pro jų kiemą, būtinai užkalbindavo: „Na, išradėjai, ką šiandien veiksite?“ Atvežė jis pagalių – taip Kasperavičių kieme atsirado būda. Vinis, iš kur tik galėjo, ištraukė ir tiesino. Pasidarė tekėlą, kad peilį ar kirvį galėtų išsigaląsti. Tuo metu labai trūko indų – ir juos iš molio sugebėjo pasigaminti. Pusė kaimo atėjo pasižiūrėti Kasperavičių pasidaryto biliardo stalo. Tas pats gerasis kaimynas lentų nepagailėjo. Kai reikėjo stalą medžiaga aptempti, tai jis ir vokišką milinę geram reikalui paaukojo. Guolinius rutulius kalvis davė.
Vienam iš brolių prireikė dviračio. Tai tuo metu buvo didelė prabanga. Surado griovyje surūdijusius jo rėmus. Nuėjo pas savo Sutvirtinimo tėvelį, o kieme darė tekinius ratams, paprašė, kad ir jam padarytų. Šis rimtai pagalvojo, ar tik vaikas nesusipyko su protu. Vis dėlto padarė dailius tekinukus. Ilgai prie dviračio montavimo vargo, vairą jam pritaikė medinį. Sugalvojo į Smilgius už 6 kilometrų nuvažiuoti. Kiekvienas sutiktas kelyje į šoną traukėsi – baisiai tas dviratis tarškėjo.
Kiekvienas iš Kasperavičių turėdavo kažkokią idėją, paskui bendrai ją stengdavosi paversti tikrove. Visi šeši vaikai, mamos paprašyti, susikasė po žemės lysvę, jose kažką augino ir ravėjo.
„Vargo matėme, tačiau apie mus blogu žodžiu neminėjo. Tuomet elektros nebuvo. Turėjome seną karvę, bet ir ta nugaišo. Mama parnešė iš krautuvės butelį silkių sūrymo. Dažėme jį su duona kaip didžiausią gardėsį“, – pasakojo senolė.
Mokslai prie bandos
Paklausta, kiek mokslo jai teko ragauti, A. Savickienė galvą lingavo. Pas ūkininką ganyti išėjo būdama devynerių metų, kai tuo metu bendraamžiai ėjo į mokyklą. Parsisamdė gegužę, į mokyklą Adelė grįžo tik po Visų Šventųjų. Į ją eidavo avėdama naginėmis ar klumpėmis. Ne kartą parnešė mokytojo pastabą, kodėl vaikščiodama po klasę beldžia klumpėmis. Pyktis suimdavo, kai išleisdavo vasaros atostogų. Atrodė, kad tai būtų pats tinkamiausias laikas mokytis. Nebuvo knygų ir sąsiuvinių. Bet koks popieriaus lapelis atrodė kaip brangiausia dovana. Skaityti mokėsi dėdama raidę prie raidės. Pavyko baigti tik pradinį mokslą.
14 metų išėjo pusmerge pas ūkininką į Gačionis. Tas metas paliko gilias žaizdas širdyje. Mergaitė privalėjo prižiūrėti ne tik du mažus vaikus, bet ir išmokti visus ūkiškus darbus. Ūkininkas prastai maitino. Miegui numetė po laiptais šiaudų prikimštą maišą, nors šeimininkai turėjo didžiulį namą. Nuo bado gelbėjosi slapčiomis pasimelžtu karvės pienu. Kai nebūdavo šeimininkų namuose, prisikasdavo bulvių ir virtas užsigerdavo pienu. Ne vienas buvo perspėjęs, kad pas šiuos ūkininkus samdiniai ilgai neužsibūna. Bet kur dėtis, kai iki namų 9 kilometrai? Laukė Kalėdų, kai baigsis tarnybos laikas. Prieš jas kaip tyčia pašalo. Susisukusi į ploną gūnią negalėdavo išsimiegoti. Jau buvo pasnigę, kai atvažiavo brolis sesers pasiimti. Šeimininkai stalą nukrovė dešromis, kumpiais, bet Adelei viskas atrodė nemiela. Kaip gerai dirbusią, prašė pasilikti kitiems metams.
Įveikė klastingą ligą
Tą pačią žiemą ėmė skaudėti pažastyje. Netrukus užčiuopė spuogelį, kuris palaipsniui didėjo. Apie tai mamai nutylėjo. Kai iškilimas tapo kaštono dydžio, jau abi nuskubėjo pas felčerę. Ši nuramino, kad čia – nieko baisaus, bet patarė tepti kažkokiu tamsiu tepalu. Rimtesnis medikas patarė operuotis. Adelė labai sublogo. O pats gamtos puikumėlis – žydi sodai, kukuoja gegutė. Įkyriai lindo mintis: nejaugi nebematys tokio besikeičiančio pasaulio grožio? Sveikatos stigo. Mama nuvedė dukrą pas tokį Survilą, kuris anksčiau ją pačią gydė. Nors buvo baigęs medicinos mokslus, tačiau kažkodėl neturėjo gydytojo licencijos. Adelei irgi teko pas jį tarnauti, prižiūrėti jo vaikus. Tai buvo labai gero būdo žmogus, tačiau nenusisekė jam šeimos gyvenimas. Žmona buvo gerokai vyresnė, sutuoktinį netgi apkuldavo.
Operaciją jis darė namų sąlygomis ir naudodamas nuskausminamuosius vaistus. Persirišti kasdien neprivaikščios, todėl patarė ant žaizdos dėti kompresus iš linų sėmenų – į maišelį supiltą košelę. Tai atlikus, pasijusdavo labai gerai. Naudojant ir vaistus, per pusmetį žaizda užsitraukė. O kaime jau klaidžiojo šnekos, kad Adelė ilgai negyvens, esą ją graužia vėžys.
Čigonė išpranašavo ateitį
Pilnametystės sulaukusiai Adelei kartą kaimynė užsiminė, kad galėtų ją supažindinti su savo žento broliu, gyvenančiu Žemaitijoje. Tą sykį tuo kalba ir pasibaigė.
Leidus kolūkio brigadininkui, išsiruošė moterys į Panevėžį kai ką savo parduoti ir apsipirkti. Turgelyje jas užšnekino čigonė, siūlydama lėkščių. Atsakiusios, kad dar neprasimanė pinigų, bet prekeivė neatstojo nuo Adelės, siūlė jai išburti. Čigonė pasakė, kad ji ištekės už vyro iš labai toli ir susilauks dviejų vaikų. Mergina tik nusišaipė iš tokių jos pranašavimų.
Po kelerių metų ta pati kaimynė šnypštelėjo Adelei, kad atvažiuoja žentas su broliu, iš tremties grįžusiu Leonu. Sekmadienį su atvykėliu pasėdėjo, truputį pasišnekėjo. Išvykdamas pakvietė ją atvykti pas jį (už Mažeikių net 40 kilometrų Liepojos link). Apsilankius ten, jau Leonas pasiūlė kurti šeimą. Kaip dabar sako, tai buvo akla meilė. Panevėžyje padavė pareiškimus santuokai, jis nupirko vestuvinius žiedus, batelius ir suknelę jai. Tuo metu Adelė jautėsi taip, tarsi būtų iškritusi iš medžio. Smilgių klebonas atsisakė tuokti abejodamas, jog gal Sibire turėjęs šeimą, tad paprašė jaunojo, kad atvyktų su tėvu (mama buvo mirusi Sibire). Taip ir padarė. Santuokos sakramentą Savickai gavo lapkričio 7-ąją, o 9-ąją turėjo išvažiuoti į Latviją. Leonui valdžia neleido apsistoti Lietuvoje. Latvijoje apsigyveno pas senukus vėjų perpučiamame svirne. Vyras mokėjo latvių kalbą, naujoje vietoje greitai priprato. Adelei tai buvo kaip tremtis. Nuėjusi į parduotuvę išgirsdavo, kad atėjo leišė. Tuo metu latviai kažkodėl neapkentė lietuvių.
Apie vyrą – tik geru žodžiu
Tik po trejų metų Savickams pavyko gauti leidimą apsigyventi Lietuvoje. Panevėžyje Adelės brolis pasiūlė įsikurti mansardoje, kuri buvo sukalta iš lentų ir tuštuma tarp jų užpildyta šlaku. Mažyčiame kambarėlyje pragyveno penkerius metus, susilaukė sūnaus.. Pavyko čia prisiregistruoti ir paskui gauti darbus. Kaip kregždės lizdą Savickai su gerų žmonių pagalba didinosi gyvenamąjį plotą. Šeimoje gražiai sutarė. Nebuvo net rimtai susipykę. Adelė kartais save subardavo, jeigu kuo likdavo nepatenkinta. Leonas buvo labai gero būdo, švelnus, darbe irgi buvo gerbiamas, apie tai sako išsaugoti medaliai, garbės raštai. Kartu išgyveno tik 28 metus. Vėžys vyrą suėdė per du mėnesius. Leonui ėjo 63-ieji. Palaidotas Šilaičių kapinėse.
Tremtis draskė vyro šeimą
Apie vyro gyvenimą tremtyje papasakojusi Adelė sakė, kad jo šeimoje buvo penki broliai ir dvi seserys. Vykstant trėmimui, vienam iš brolių ir seseriai pavyko pabėgti. Tėvą, nepristačiusį pyliavos valstybei, uždarė į lagerį.
Leonui tebuvo 14 metų. Į tremties vietą vežė apie pusantro mėnesio. Kelyje gaudavo džiovintos silkės, todėl nuo sūrumo kankindavo troškulys. Toks valgis vos palaikė gyvybę. Už darbą anglių kasykloje mokėdavo pinigais. Norint išsiųsti jų saviškiams į Lietuvą, tekdavo įveikti 100 kilometrų atstumą.
Ten žemė buvo derlinga. Užderėdavo bulvės, sodintos su kastuvu. Vietiniai stebėdavosi, kaip lietuviai taip sugeba. Sykį čiabuvis nutarė pavaišinti tremtinius. Atėję rado ant stalo garuojančią mėsą. Sočiai pavalgius šeimininkas klausė, ar skanu buvo. Visi gyrė tokį skanėstą. Šeimininkas atskleidė, kad valgė šunieną.
Kitą kartą giliai nusileidus į šachtą, užvirto uolienos. Tris dienas angliakasiai gyveno nežinomybėje. Leonui pasisekė pakilti į žemės paviršių.
Po 11 metų tremties L. Savickas buvo nelaukiamas Lietuvoje. Kažkur išsiblaškė jo broliai ir seserys. Jeigu Adelė Kalėdas ar Velykas švęsdavo kurio nors savo brolio šeimoje, tai to nebebuvo tarp artimiausių Leono žmonių. Tarp jų nebebuvo tokios šilumos.
Vertingiausia tai, ką gamta sukūrė
Imtis meninės kūrybos A. Savickienę paskatino viena kelionė su dviem savo mažais vaikais į gimtinės mišką uogauti. Kaip tik tuo metu griovyje pastebėjo gulintį pagalį, kurį tarsi būtų apkabinusi gyvatė. Nuo to ir prasidėjo. Būdavo, suras kokią įdomesnę šaką ir tempia ją namo. Peiliu padailinus išeina tikras meno kūrinys. Žaliosios girioje užėjo su šaknimis vėtros išverstą didžiulę eglę. Viena šaka atrodė taip, tarsi būtų gyva stirnaitė. Į tą pačią vietą grįžo jau su pjūkleliu. Ant tos „stirnaitės“ sūnus namo parjojo. Iš kurui atvežtos atraižų krūvos „atrinko“ keturias „žuvis“. Tik apžiūrėjusi malkų pliauskas kišdavo į krosnį. Gamta sukuria tai, ką žmogus kažin ar įstengtų.
Meniškos sielos žmoną palaikė Leonas. Sykį kažką betonavo ir liko skiedinio. Iš jo Adelė dalimis gulbę nuliejo. Niekada nedaro formos, bet gaminį sutvirtina metalo gabalėliais.
Turbūt nėra to, ko A. Savickienė nesugebėtų padaryti. Nesistebi kaimynai, jei ji taukši, kažką kala. Žino, kad iš to kažkas gražaus išeis. Kilus idėjai, senolė stengėsi tai neatidėliodama padaryti. Ne vieną kryžių yra išdrožusi.
O A. Savickienės sūnus Rimantas iš metalo įvairias grožybes išraito. Kitas sūnus Petras, nors važinėja po Lietuvą (toks darbas), kūrybai jam mažai laiko lieka, irgi nagingas. Viena A. Savickienės anūkė – muzikantė, kita dainuoja, gieda bažnyčios chore.
Nebėra pas ką važiuoti į gimtinę
Gilbonių kaimas Panevėžio rajone – ne tik A. Savickienės, bet ir poeto Albino Baltramiejūno, pasirašinėjusio Gilbonio slapyvardžiu ir sovietų kartu su kitais kaliniais 1941 metų birželio 25 dieną žiauriai nužudyto, gimtinė. Kadaise tai buvęs didelis kaimas, bet Pirmojo pasaulinio karo metais smarkiai nuniokotas. Netoliese – Puziniškis, rašytojos Gabrielės Petkevičaitės- Bitės dvarelis, jame A. Savickienei teko lankytis daug kartų.
Gimtinėje kaip ir daugeliui to meto bendraamžių Adelei teko susidurti su vargu. Ganydama ražienų subraižytomis blauzdomis, girdėdama linksmai čiulbančius paukščius galvodavo: kokie jie laimingi, gyvena be rūpesčių. Už apgailėtinai menką užmokestį turėjo dirbti kolūkyje. Kartą teko nuo kiaušinių nukelti perinčią vištą, kad nusipirktų duonos kepalėlį.
Dvasinis atokvėpis ateidavo giedant gegužinėse pamaldose ar kaimo kapinėse per Šeštines. Širdį pralinksmindavo draugių būryje užtraukta skambi daina. Tačiau Gilbonių kaime nebėra giminių ar pažįstamų, todėl nebetraukia ten važiuoti. Iš šešių motinos augintų vaikų gyva Adelė liko vienintelė.
A. Savickienė šalia bažnyčios Panevėžyje gyvena 50 metų, bet gražiausias permainas joje pamatė klebonaujant dr. kun. Romualdui Zdaniui.
