Adventinis rytmetys Butrimonių gimnazijoje

Nenumaldomai besisukantis Laiko ratas tarsi sulėtina žingsnį keliaudamas adventu, kai paslaptingiausiame gamtos virsme jau ryškėja grįžtančios saulės kontūras. Šviesos laukimo įprasminimas – atsigręžimas į mūsų etninę savastį, senąsias šio laikotarpio tradicijas ir papročius.

Butrimonių (Alytaus r.) gimnazijos bendruomenė puoselėja renginių, skirtų etninei  kultūrai, tradiciją. Šiemet gruodžio 21-osios Adventinis rytmetys buvo kupinas ritualinės rimties ir ypatingo susikaupimo.

Balta linine staltiese užtiestas stalas su adventiniais vainikais, lėtas, neskubrus lininiais rūbais apsirengusių jaunuolių ir merginių žingsnis ir rankose nešamų žvakučių viltingas plevenimas, susikaupimo nuskaidrinti veidai, apeiginis giedojimas, duonos atnešimas kūrė virš  pilkos kasdienybės pakylėtą sakrališką nuotaiką. Žodžio ir judesio kompoziciją, kurios kiekvienas elementas kruopščiai apgalvotas, atrinktas ir įprasmintas, sukūrė dramos būrelio vadovė Asta Daironienė ir šokių kolektyvo „Gojelis“ vadovė su savo ugdytiniais. Kompozicijoje gražiai suskambėjo adventinė giesmė “Leliumoj“ (ugdytinius parengė gimnazijos choro vadovė Neringa Valvonienė).

Kompozicija perteikė mūsų protėvių senosios mitinės pasaulėjautos archetipinius vaizdinius, buvo sugrįžta prie apeiginių linkėjimų šiuo prieškalėdiniu mistiniu laiku, kai veikia daugybė apribojimų, apimančių ir žmogaus fizinę veiklą, ir dvasinį gyvenimą. Buvo priminti moraliniai doroviniai įsipareigojimai – atiduoti skolas, susitaikyti su artimu ir savimi, atsiprašyti, sustiprinti ryšį su Aukščiausiuoju. O duonos kepalo atnešimas ir padėjimas ant stalo simbolizavo ateinančių metų derlingumą, gausą, skalsą, saugumą ir bendrystę. Renginio vedėjos  A.Daironienė ir IV g klasės gimnazistė Laura Vaičiūnaitė pakvietė pristatyti tradicinio kūčių stalo valgius. Kiekviena klasė, mokinių taryba, mokytojai, administracijos darbuotojai, pagalbinis personalas nešė savo pagamintus patiekalus, kalbėjo apie jų reikšmę, svarbą, gaminimo būdą ir dėjo ant kūčių stalo, prie kurio vedėjos pakvietė visus susiburti ir simboliškai dalyvauti apeiginiame valgyme. Būtent stalo, kaip vienijančio, ir visą bendruomenę, šeimą, ir amžinybėn išėjusiuosius sujungiančio elemento, svarba buvo priminta ir įprasminta.

Buvo prisiminti ir įvairūs adventinio laikotarpio būrimai, kurie būdavo neatsiejama tolesnė Kūčių vakarienės dalis: šiaudo iš po staltiesės traukimas, kūčiukų skaičiavimas, spėjimas, kas yra po apverstu puodeliu.

Šio gražaus ir prasmingo renginio svarbiausia žinia kiekvienam – neatitrūkti nuo savo šaknų, puoselėti etninę tapatybę ir vadovautis bendražmogiškosiomis  vertybėmis.

Paprasti dalykai – įsiklausyti, išgirsti vienam kitą, dalytis šiluma ir kurti bendrystę – pripildo gyvenimą Šviesos ir atitraukia Tamsą.