Airijoje Lietuvos didvyrį pagerbė ir ramygaliečiai

Panevėžio rajono Ramygalos kultūros centro kapelos „Ramgala“ nariai dalyvavo Airijoje vykusiame tarptautiniame lietuvių festivalyje-sąskrydyje „Mums reikia sparnų“, skirtame lietuvių kilmės JAV lakūnui Feliksui Vaitkui pagebti.

Prieš 82 metus šis drąsus žmogus, Lietuvos patriotas, norėdamas parodyti solidarumą tautiečiams, iš to paties oro uosto JAV, iš kurio savo skrydį pradėjo Darius ir Girėnas, pakilo skrydžiui į Kauną. Jis buvo pirmasis lietuvis, vienui vienas įveikęs Atlantą. Pilotas Kauno nepasiekė, dėl nepalankių aplinkybių nusprendė nusileisti Airijoje, Ballinrobio miestelyje, laukymėje. Vietos gyventojai apstulbo, pamatę gyvą ir sveiką lakūną, nes leidžiantis lūžo sparnas. Žmonės džiaugėsi, vaišino didvyrį. Kauną F. Vaitkus pasiekė kitu keliu ir buvo sutiktas su gėlėmis, vainikais, ovacijomis. Keista, kad tiek daug žinome apie Lithuanicos skrydį, o apie šį Lietuvos sūnų išgirdome visai neseniai lietuvių ir airių entuziastų dėka.

Organizacija Lietuvių asmenų ir bendruomenių Airijoje sąjunga (L.A.B.A.S)  nuo 2007 m. organizuoja tarptautinį lietuvių festivalį-sąskrydį „Mums reikia sparnų“, kuriuo pagerbia F. Vaitkaus žygdarbį. Šiais metais į jį buvo pakviesta Ramygalos kultūros centro kapela „Ramgala“.  Truputis įspūdžių iš kelionės.

Buvo ir labai keista, ir miela Airijos Šanono aerouoste aplink girdėti lietuvišką šneką, o kai pamatėme aukštą vyriškį, laikantį rankose užrašą „Ramgala“, buvome itin pamaloninti. Mus pasitiko Vytis, tik metus gyvenantis svečioje šalyje. Iš karto radome bendrų temų, išsiaiškinome, kad Vyčio seneliai gyveno Panevėžio rajone Krekenavoje, tad pasijutome lyg būtume sutikę giminę. Netrukus prie mūsų prisijungė Rasa, kuri Airijoje jau senbuvė, turi savo verslą ir puikiai vairuoja. Važiuojant į nakvynės vietą, Rasa išsuko iš autostrados ir pravežė mus paprastais, bet ne prastais keliais norėdama parodyti kraštovaizdį. Šiltai sutiko mus viena iš organizatorių Miranda.

Kadangi sąskrydis organizuojamas visuomeniniais pagrindais ir finansavimą turi mažą, mūsų kelionė buvo iš savų lėšų, bet savanoriai pasistengė, kad pamatytumėm nors dalelę Mėjo grafystės. Jūratė, Miranda ir Vytis pavežiojo mus po apylinkes. Apvaikščiojome Ballinrobį, stebėjomės įspūdingo dydžio medžiais, rankos storio gebenėmis, fuksijų krūmais, Ašfordo pilimi ir idealia švara. Miškai ir parkai ten neįžengiami, įmanoma vaikščioti tik takeliais, bet jautiesi kaip pasakoje. Daug bažnyčių ir pilių griuvėsių, bet jie tokie tvarkingi, kad atrodo, jog specialiai tai padaryta. Po pietų apžiūrėję mūsų pasirodymų vietas, buvome nuvežti prie Patriko kalno ir Atlanto vandenyno Iverago pusiasalio.

Grįžome pasikrovę puikios energijos ir nuotaikos, tad pasisiūlėme padėti papuošti salę, kurioje turėjo vykti vakarinė sąskrydžio dalis. Šeštadienį kapela linksmino praeivius centrinėje miesto aikštėje, mūsų drabužiai, instrumentai domino ir airių praeivius. Šokti lietuviškus šokius pabandė ir airiai, ir lietuviai.

Vėliau visi rinkosi prie paminklo F. Vaitkaus skrydžiui atminti. Išklausę Mayo grafystės tarybos pirmininko p. Richard Finn, Lietuvos ambasadoriaus Airijoje, jo ekscelencijos Egidijaus Meilūno ir L.A.B.A.S prezidento Dainiaus Čepaičio kalbų, sugiedojome Tautinę giesmę.

Buvo gražu matyti daug vaikų, jaunų šeimų, suvažiavusių iš visos Airijos pagerbti F. Vaitkaus atminimą, pabūti kartu su tautiečiais. Ir truputėlį graudu, suvokiant, kad tie žmonės yra lietuviai, negalėję išgyventi tėvynėje.

Į vakarinę dalį susirinko labai daug žmonių –  kalbos, šokiai, talentų, tortų konkursai, batutai, mugė, į dangų leidžiami žibintai, varžybos vaikams, loterija – tiek visokių veiklų prigalvojo organizatoriai. Nors šventė planuota iki 11 val. vakaro, ji baigėsi anksčiau, nes nuo pat ryto vykstančių veiksmų net ir ištvermingiausi žiūrovai nepajėgė pakelti. Dauguma jų dar turėjo grįžti po kelis šimtus kilometrų į namus. Naktį dar pabendravom su keletu iš organizatorių, pasidalinom įspūdžiais, sulaukėm smagaus klausimo – ar mūsų kapelos nariai yra giminės. Ne, ne giminės, bet labai artimi.

Reziume:

1. Mūsų kolektyvas gali išgyventi ir linksminti bei linksmintis visokiomis sąlygomis;

2. Airija graži ir be šiukšlių šalis, bet šiek tiek bauginanti siaurais keliais ir vairavimu priešinga kryptimi;

3.  Minimali reikšmė popierizmui, beveik niekur negavome čekių, sąskaitos rašomos ranka, jokių leidimų, prašymų ir atsakomybės švenčių organizavimui;

4. Gaisrininkų, gydytojų paslaugos mokamos, draudimas labai brangus. Anot išeivių, čia gyventi galima tik sveikiems;

5. Kitokia vairavimo kultūra, nors nesam įsitikinę ar dėl to, kad visi ramūs, ar dėl to, kad nelabai žino taisykles. Niekas nepypsi, kantriai laukia, kad ir sankryžoje, kol koks pasiklydęs vairuotojas susivoks, kur nori važiuoti, stebi vienas kitą ir mandagiai siūlo važiuoti pirmiems. Ištisinės juostos kirtimas toks įprastas dalykas, kad suabejojome jos reikšme.

6.  Absoliučiai visi paminėjo gerą atmosferą ir toleranciją vaikų ugdymo įstaigose;

7. Skauduliai dėl tėvynainių požiūrio į emigrantus;

7. Visur gerai, bet namuose geriausia.

8. Reikia daug drąsos išvykti iš tėvynės, reikia drąsos sąmoningai joje likti, dar daugiau drąsos reikia į ją grįžti.